Žanras Kutavičiaus (III). Žanos d’Ark kančia

Tęsdama nedidelį straipsnių ciklą pasiskolintu iš Osvaldo Balakausko („Būdas Kutavičiaus“) ir perfrazuotu pavadinimu, priėjau prie dar vieno Broniaus Kutavičiaus žanro pavyzdžio – muzikos kinui. Už tokią galimybę didžiausia padėka Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui ir „Scanoramai“ (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba), kuri spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatė danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d’Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta ir gyvai atliekama Kutavičiaus muzika ir šį seansą skyrė pernai amžinybėn išėjusio kompozitoriaus mirties metinėms ir jo 90-mečiui paminėti (beje, džiugu, kad į „Scanoramos“ programą įtrauktas ir Jono Vaitkaus režisuotas filmas „Strazdas – žalias paukštis“ (1990) su to paties pavadinimo Kutavičiaus sceninio kūrinio muzika).

Prieš bandydama aprašyti patirtą pritrenkiantį įspūdį, norėčiau išreikšti poziciją dėl netaiklaus filmo pavadinimo vertimo, naudojamo dar nuo šio projekto premjeros 2009 m., ir gaila, kad kartojamo šiemet. Originalų prancūzišką „La passion de Jeanne d’Arc“, daugelio žinovų nuomone, reikėtų versti „Žanos d’Ark kančia“ (arba kančios), juolab, pažiūrėjus filmą, homonimiško žodžio passion prasmė ryškiai pasvyra kančios pusėn. Ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl paties reiškinio svarbos pacituosiu Vytauto Landsbergio mintis, užrašytas pernai ir publikuotas prie jo straipsnių rinkinio apie Kutavičių: „Yra vienas nepaprastas kūrinys, kuris negali būti pamirštas. Gal jo laikai dar ateis. Tai Broniaus Kutavičiaus muzika senam nebyliam filmui apie Janytę Arkietę „Žanos d’Ark kančia“. Pritrenkia. Žinoma, reiktų, kad rodytų tą filmą su Broniaus muzika. Tik nereikia klaidinančio pavadinimo apie piemenaitės jaunystės aistrą. Žodis passion turi dvi prasmes, tai pasirinkim normalią. Tikrai, „pasija“ šiuo atveju veikiau kančia (kaip J.S. Bacho apie Kristų pagal Joną ar Matą), negu aistra. Nors aistra mirti – irgi stiprus dalykas. Klausykimės, žiūrėdami tą filmą, ir pagalvokime.“

Apie man nepaprastai stiprų įspūdį padariusio filmo modernumą ir įtaigą, kai Dreyeris Žanos d’Ark tikėjimo ir vilties galiai atskleisti pasitelkė vienintelį filmavimo principą – herojės emocijas perteikiantį aktorės Marios Falconetti veidą bei stambiais planais rodomas viena už kitą šlykštesnes priešams simpatizuojančių šventikų ir inkvizitorių galvas, – ne kartą rašė kino kritikai ir kultūrologai. Anot Laimos Kreivytės, „tai filmas-veidas par excellence. Nei iki Dreyerio, nei po jo nebuvo kito tokio filmo-portreto.“ Vis dėlto šiandien filmas daro dar didesnį poveikį ir byloja naujas prasmes. Tai alegorinis asmenybės ir menkystų, sąžiningumo ir suktybės, atvirumo ir klastos portretas. Tai priminimas apie totalitarizmo ir visuomenės moralinę kovą, kuri šiandien akivaizdi net uždarajame musulmoniškame Irane, prasidėjusi nuo tenykštės Žanos aukos ir išvirtusi į nuožmų visos visuomenės pasipriešinimą režimui ir fanatizmui. Pagaliau tai alegorija apie nepalaužiamą Ukrainos žmonių dvasios stiprybę, stojiškai atlaikančią rusiškų fašistų kankinimus, apie tautos tikėjimą vertybėmis, kurių nepajėgūs atimti net brutaliausi šių dienų inkvizitoriai. Ar pasaulis nepaleis laužo dūmais Ukrainos kančios?..

Laikui suformavus tokius kontekstus ir Kutavičiaus muzikos klausoma kitaip... Jos paveikumas dabar dar stipresnis. Muzikinė dramaturgija tarsi atliepia žiūrinčiųjų emocijas ir išgyvenimus. Bet kartu ji tampa skydu, saugančiu nuo psichologinio ir fizinio smurto vaizdų, menine distancija atribojančiu nuo į sąmonę besismelkiančio košmaro. Kompozitorius siekė, kad muzika sąveikautų su filmo vaizdu, tačiau pabrėžė, kad tai ne iliustratyvus, o savarankiškas orkestrinis kūrinys. Beje, reikėtų priminti, kad šis Kutavičiaus muzikos ir filmo projektas nuo 2009 m. įvykusios premjeros (tuomet Šv. Kristoforo orkestrui dirigavo Donatas Katkus) pabuvojo ne vienoje užsienio šalyje, jį gražiai už Lietuvos ribų paskleidė Bergo orkestras iš Čekijos.

Šį kartą sudėtingą uždavinį sprendė dirigentas ir orkestro vadovas Modestas Barkauskas. „Deja, jau neturėjau galimybės pasitarti su kompozitoriumi... Šį vakarą buvo rodoma 2015-aisiais rekonstruota versija, kuri nuo 1985 metais rasto ir atgaivinto filmo (pagal jį ir kūrė muziką Kutavičius – L. L.) skyrėsi apie 13 minučių. Partitūroje visiškai nesutapo chronometražas, jokių užuominų, papildomos medžiagos ir komentarų nebuvo. Teko pasikliauti intuicija ir sudėlioti savo dramaturgiją, atsižvelgiant į filmo scenas, bet nesistengiant iliustruoti paties filmo“, – sakė dirigentas. Reikia pripažinti, kad tai padaryta tobulai! Muzikos ir filmo pulsas sąveikavo labai darniai, gražiai „persiklojo“ garso ir vaizdo epizodų kaita, jų dinamika.

Atrodo, Kutavičius nujautė būsimus kataklizmus, nes visas kūrinys tarsi pranašauja artėjančią nelaimę, blogį, bet kartu ir išsilaisvinimą. Prasidėjusi tyliu prologu, per turtingą faktūrų ornamentiką muzika pasiekia nepaprastai paveikių kulminacijų – ir dinaminių, ir emocinių. Čia ne tik raiškiai plėtojamos styginių linijos, ritmikos segmentai, bet ir suskamba grigališkojo choralo giesmės – netikėtai (iš įrašo) giedamos žmogaus balsu, vėliau ir mišraus choro. Sakralią atmosferą kūrė tarp styginių tembrų įpintos vargonų temos (sintezatoriumi atliko Lina Šatkutė), lyg iš toli girdimi bažnyčios varpai, kankinės ašaras „įgarsinantys“ tylūs varpelių skambesiai arba įtampą kelianti ir kulminacijas aštrinanti perkusija (Džiugas Daugirda).

Orkestras skambėjo sodriai ir, sakyčiau, lanksčiai, o tai itin taikliai atskleidė šio Kutavičiaus kūrinio prigimtį. „Šią muziką kūriau kaip judesio simfoniją, kuriai formą suteikia genialus nebylusis filmas. Reikėjo įsigilinti, išgyventi Žanos d’Ark tragediją. Pajusti muzikiniais garsais, surasti formą ir atvesti iki „mirtino sprendimo“, – yra sakęs bene dvejus metus prie filmo dirbęs Kutavičius. O, kad koks nors talentingas choreografas imtųsi pagal šią Kutavičiaus „judesio simfoniją“ pastatyti šokio spektaklį!

Kai filmas baigiasi ir ekrane slenka titrai – muzika dar skamba. Tai savotiškas epilogas, tarsi kviečiantis susitaikymui ir ramybei... Kai užgeso paskutinis garsas, salė dar ilgai neplojo, nebruzdėjo, atrodė, nė nekvėpavo. Retai patiriamas toks poveikis. Ta tyla iki šiol man primena ne tik pribloškiantį talentingos menų sąveikos įspūdį, bet ir didžiausią Kutavičiaus įvertinimą. Tą vakarą jis būtų jautęsis laimingas.