Nešantys šviesą

Viza Nr. 1628, hakarat hatov, kintsugi.... Viza Nr. 1628 buvo išduota projekto iniciatorės Kristinos Reiko Cooper vyro tėvui Irvingui Rosenui. Jai, japonų kilmės amerikietei, pasirinkusiai būti ir žydų tautos dalimi, tai reiškia šeimą ir vaikus. Kartu ji teigia suprantanti Chiune’s Sugiharos drąsą nepaisyti vadovų sprendimų, siekį elgtis teisingai ir pripažįsta hakarat hatov – gėrio matymą pasaulyje ir dėkingumo sampratą.

Kintsugi – keramikos dirbinių atkūrimo technika, suklijuojant juos klijais su aukso milteliais. Kompozitorei Lerai Auerbach tos klijuojamos detalės – tai jidiš poetų tekstai, neįgarsinami, o tik librete matomi 121-osios psalmės žodžiai ir violončelės solo.

Simfonijos libretas buvo pateiktas programose lietuvių ir anglų kalbomis, išsamiai pristatant projekto iniciatorės, violončelės virtuozės Kristinos Reiko Cooper, kompozitorės Leros Auerbach refleksijas, jidiš kalbos pasirinkimo priežastis, svarbiausius librete naudotų jidiš autorių gyvenimo faktus, kultūrinį-istorinį simfonijos kontekstą ir užsienio diplomatų Kaune – Chiune’s Sugiharos ir Jano Zwartendijko – išduotų dokumentų reikšmę.

Simfoniją „Šviesos nešėjai“ su paantrašte „skirta Chuinei Sugiharai ir visiems, kas rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus“, lapkričio 5 d. atliko Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Kristina Reiko Cooper (JAV), Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV). Šis projektas yra „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis ir įgyvendinamas gavus didelę „Yad Vashem“, Pasaulio holokausto atminimo centro Jeruzalėje, paramą.

Yisroelis Emyotas (1909–1978), Dovidas Hofshteinas (1889–1952), Peretzas Markishas (1895–1952), Itzikas Mangeris (1901–1969), Simkha Shayevitchius (1907–1944), Moyshe Teyfas (1904–1966), Avromas Sutzkeveris (1913–2010), Rajzelė Zychlinski (1910–2001) – tai skirtingų likimų, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimę, gyvenę poetai, kurių tekstai (jidiš kalba, kuri ilgą laiką buvo įprasta daugumos žydų kalba, o Rytų Europa buvo jos epicentras) skamba simfonijoje. Librete perskaičius jų eiles, girdėjus jų skambesį skaitovams šnabždant, o solistams ir chorui dainuojant, jų gyvenimų fragmentėliai, „šukės“ nusėdo ir mūsų širdyse. Tą teigia ir kompozitorė. „Man tai buvo per sunku – per didelė atsakomybė. Parašiusi du Requiem – „Odę taikai“ ir „Rusišką requiem“ – labai gerai žinojau, ką reiškia susidurti su tokia tema ir giliai į ją pasinerti, kad suteikčiau jai formą. Taip pat žinojau, kad ši simfonija palies labai asmenišką stygą – mano šeimos istoriją, su kuria visą gyvenimą vengiau susidurti tiesiogiai.“

„Ar esame pasiruošę juos išgirsti?“ – klausia kompozitorė, simfonijos dalis jungiančius interliudus, kuriuose kalba moteris ir vyras, pavadinusi „Šukės ir šnabždesiai“, kitas dalis – „Laiškai į niekur“, „Lopšinė“, „Degimas“, „Atsisveikinimo žodžiai“ ir „Stebuklo epilogas“, o visą simfoniją „surišusi“ tik skaitoma, neįgarsinta Psalme 121.

Prologo, penkių dalių ir keturių interliudų simfonija violončelei, keturiems solistams, skaitovams, chorui ir simfoniniam orkestrui skambėjo itin aiškiai ir aštriai. Subtilia muzika ir neįtikėtino grožio į lietuvių kalbą iš jidiš Mindaugo Kvietkausko verstomis muzikaliomis eilėmis pasakojama daugybės žmonių istorija. Yisroelio Emyoto „Panirus melodijoj“, „Kažkam“, „Vieno manęs nepalik“, eilės be pavadinimo, Dovido Hofshteino „Violončelė“, Simkhos Shayevitchiaus „Violončelė groja“, Peretzo Markisho eilės be pavadinimo, Avromo Sutzkeverio „Smuiko rožė“, Itziko Mangerio „Lopšinė“, „Traukiny“, Moyshe’s Teyfo „Gulago eilės“, Rajzelės Zychlinski „Stebuklas“ fragmentais arba ištisai skamba visose simfonijos dalyse, atskleisdami gyvenimą, meilę, viltį, mirtį ir sielvartą. Eilėraščiai labai jautrūs ir intymūs. „Ko virpi, mano siela?“ – klausiama daugybę kartų. „Paguos mane, paguos mane, mažais melais“, – tikimasi „Laiškuose į niekur“. „Nežadinsiu tavęs, nebent tik paukštis / vėjas / medis / lietus / angelas“, – žadama „Lopšinėje“. „Žvelk, stoviu jau beveik prie savo kapo“, – kalbama antrame interliude. „Mama, mama, padaryk, kad aš nejausčiau skausmo!“ – prašoma dalyje „Degimas“. „Jei laukiat, kad maldausiu gailiai, tai veltui – juk aš ne iš tų“, – išdidžiai teigiama dalyje „Atsisveikinimo žodžiai“. „Vien tiktai bėgiai, kertantys dangaus smėlynus, žino, kad kiekvienas veidas – stebuklas, ir kad šitas stebuklas gali dar kartą ištikti“, – pažadama paskutinėje dalyje „Stebuklo epilogas“.

Vargu ar galima lyginti, tačiau klausydamasi Auerbach simfonijos nejučia lyginau ją su kitu neseniai Kaune skambėjusiu kūriniu – Philipo Millerio „Kauno kantata“; Kauno „Žalgirio“ areną – su Kauno valstybinės filharmonijos sale; daugybę ano projektų kolektyvų ir chorų – su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru; keturis solistus, dainavusius į visas pasaulio puses, – su tradiciškai scenoje stovinčiais solistais; videoprojekcijas, vaizdus, tekstus ir kalbančius skaitovus – su tyru violončelės solo ir šnabždančiais skaitovais; žmonių prisiminimus – su poetų tekstais, garsų krioklį – su tyla... Negaliu ginčytis su tikrai paveikiais „Kauno kantatos“ režisūriniais sprendimais, tačiau Auerbach pasirinktas būdas leisti įsiklausyti į kiekvieną tekstą, žodį, taip išryškinant kiekvieno asmens – kenčiančio, žūstančio ir pasiryžusio gelbėti – svarbą, mane įtikino labiau.

Simboliška, kad simfoniją „Šviesos nešėjai“, skirtą Chiune’i Sugiharai ir visiems, kas rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, įrėmino parodos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, pristatymas Kauno filharmonijoje, Karen Tanakos kūrinys „Angelas sargas“ (2000) ir Pasaulio tautų teisuolių, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių Lietuvos žydus, pagerbimas Lietuvos Vyriausybėje, kur „Yad Vashem“ Holokausto memorialo skiriamus apdovanojimus priėmė artimieji.

Koncerto pradžioje kalbėjo „Yad Vashem“ Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayanas, Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein ir Japonijos ambasadorius Ozaki Tetsu, akcentavę Holokausto aukas ir gelbėtojų ryžtą. Vienos asmenybės sprendimo galią pabrėžė ir kompozitorė Auerbach, šalia Japonijos konsulo Kaune Chiune’s Sugiharos ir Nyderlandų konsulo pareigas Lietuvoje ėjusio Jano Zwartendijko minėjusi ir kitus diplomatus – Kinijos generalinį konsulą Vienoje Ho Feng-Shaną, Portugalijos generalinį konsulą Bordo Aristides de Sousa Mendesą, Šveicarijos vicekonsulą Budapešte Charlesą Carlasą Lutzasą ir Turkijos konsulą Rode Selahattiną Ulkumeną – skirtingų tautų ir religijų žmonės, kuriuos suvienijo žmogiškumas. Simfonijos paskyrimas tiems, „kas rizikuoja viskuo“, verčia susimąstyti ne tik apie gelbėtojų likimus, bet ir šiandienos aktualijas.

Nesinorėtų tikėti, kad gimstame su nulemtais – budelio, aukos, stebėtojo – likimais. Norėtųsi tikėti, kad mes renkamės – kiekvieną valandą, kiekvienu poelgiu ir net kiekviena mintimi. Norėtųsi tikėti: kaip atsvara bet kokiai neapykantai, žiaurumui, abejingumui atsiras drąsa, tiesa, atjauta ir žmogiškumas.