Paženklinti folkloro

Evaldas ir Daiva Vyčinai – etnomuzikologai. Jų veiklą įvertinus aukščiausiais apdovanojimais – Valstybine Jono Basanavičiaus premija (2002 m. suteikta abiem) ir Nacionaline kultūros ir meno premija (2021 m. suteikta Daivai Račiūnaitei-Vyčinienei) – džiaugėsi visa profesinė bendruomenė ir gausus palaikančiųjų būrys. Savo darbais pelnę ypatingą pagarbą, jos sulaukė ir šiemet abu minėdami jubiliejus. Evaldo ir Daivos Vyčinų jubiliejinėms sukaktims paminėti kolegos etnomuzikologai rugsėjį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parengė staigmeną – dovanojo solidžią tarptautinę mokslinę konferenciją „Sutartinė dviejõs: sutarti, pritarti, užtarti“. Joje pristatyta 12 mokslinių pranešimų, skambėjo sveikinimai, vyko filmuotos medžiagos peržiūra, koncertas-vakaronė bei pokalbis-diskusija su pačiais jubiliatais. Pagal jį etnomuzikologė Skirmantė Valiulytė „7 meno dienų“ skaitytojams parengė šią publikaciją.

Kaip atradote folklorą, kokia buvo jūsų pasirinkto etnomuzikologinio kelio pradžia?

Evaldas Vyčinas: Pradžia buvo dar meno mokykloje (Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla – S. V.). Genovaitei Četkauskaitei pavedė dėstyti muzikos literatūrą. Ji taip lėtai dėstė visą Vakarų muziką, kad pusę metų užsižaidus su Bachu kitiems kompozitoriams nedaug beliko laiko. Bet per tuos metus ji spėjo mane „sugadinti“, išvesti iš kelio. Nuvežė į Gudakiemį, į ekspediciją, – taip užsikrėčiau folkloru.

Meno mokykloje veikė Vilniaus miesto kraštotyrininkų draugija „Ramuva“, buvo rengiamos paskaitos, vakaronės. Dalyvaudavau tose vakaronėse, pradėjau smuiku grot. Sykį visi apstojo mane: „Dabar mes tavęs nepaleisim – važiuojam vasarą į ekspediciją!“ Ir nuvežė į Gervėčius. Kai aš pamačiau, kokia ten buitis, kaip kiaulės vidury gatvės voliojasi, vaikai purvini laksto, linai rankom raunami... Tai grąžino mane 50 metų atgal! Lietuvoj važinėdavau po kaimus su dviračiu, matydavau javų, kukurūzų laukus, o ten – visiškai kitaip. Ir tos dainos! O tų žmonių grožis! Labai ryški toji ekspedicija buvo. 

Grįžęs iš Gervėčių dar užsimaniau sužinoti, kas yra Žemaitija. Danutė Krištopaitė parašė rekomendacinį laišką Kretingos muziejaus direktoriui Juozui Mickevičiui, ir traukiniu iki Kretingos atvykęs su tuo laišku gavau iš direktoriaus nakvynę, informaciją, ką galiu užrašyt. Tik va, pasiblaškiau tris dienas Kretingos rajone ir supratau, kad nieko nesuprasiu, negaliu su tais žemaičiais susikalbėt... Tai susikroviau magnetofoną ir nuvykau pas bendramokslę Daną į Klaipėdą. Ten pirmą kartą maudžiausi jūroje.

O kitais metais įvyko labai svarbus įvykis – Gervėčiuose susidraugavus su Jonu Trinkūnu, jis pasikvietė mane į Žiūrus. Ten savaitę gyvenom, ėjom pas bobutes klausyt dainų, užrašinėt. Pėsti ėjom ir link Mardasavo, pas Petrą Zalanską. Zalanskas vaišingai priėmė, dainavo. Mes nieko neužrašinėjom, nes viskas jau buvo užrašyta, tiesiog klausėmės. Toks ekspedicijos atokvėpis.

Paskui jau ekspedicijos pasipylė viena po kitos.

Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė: Pavydu klausyt, kad Evaldas dar mokykloje būdamas gavo tokią stiprią folkloro injekciją, pateko į tokią labai archajišką terpę. Mano kelias buvo paprastesnis. Mokantis Čiurlionio mokykloj, čia vis vykdavo kokie nors folkloro koncertai. Atsimenu, Emilija Kuzavinienė su dukra Edita Meškuotiene ir anūkais sutartines giedojo, ir kiti folkloro atlikėjai koncertavo. O kai jau mokiausi 11 klasėje, atvažiavo Marcinkonių ansamblis. Kažkaip sudomino mane tos dainos. Ir kaip tik po to koncerto mokyklos skelbimų lentoj pasirodė raštelis, ant sąsiuvinio popierėlio ranka parašytas: kas norite dalyvauti etnografiniame ansamblyje, išmokti dainų, šokių, ratelių, ateikit tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą... ir pasirašė solfedžio mokytoja Rūta Naktinytė. Tėvai dar atkalbinėjo – vienuolikta klasė, egzaminai, gal neik. Bet aš nuėjau. Prieš tai dar pradėjau galvoti – kas tas folkloras yra? Gal tam etnografiniam ansambly reiks kažką padainuot, gal bus kažkokie stojamieji egzaminai ar koks patikrinimas? Pasiėmiau iš tėvelių spintos kažkurį Juškų tomą, pradėjau vartyti, pasirinkau dainą, bet sunkiai ją supratau – melodija dar kažkaip įstrigo, o teksto niekaip negaliu „sukišt“, toks svetimas, simbolika nieko nesakanti. Iki galo dainos taip ir neišmokusi nuėjau į tą repeticiją. Aišku, nebuvo jokių stojamųjų. Tiesiog pradėjom su vadovu Kazimieru Kalibatu po truputį dainuot, ir taip nuo čiurlioniukų folkloro ansamblio, 1979 metais prasidėjo mano folklorinė veikla. Visa tai vyko kartu su folkloro pakilimu. Varvinom seilę žiūrėdami, kaip ten „Visiukai“ (folkloro ansamblis „Visi“ – S. V.) dainuoja, eidavom į jų koncertus. Atsimenu, kaip sukrėtė „Visiukų“ pasirodymas, kai jie grįžę iš pirmosios ekspedicijos Žemaitijoje dainavo tokiais grubiais balsais. Iš tikrųjų tai atrodė kažkas visiškai kitoniško, nei mes buvom girdėję iki tol.

Paskui jau prasidėjo ir mano ekspedicijos. Mokantis pirmam akademijos kurse buvo tokia netikra ekspedicija: mano dėstytoja Laima Burkšaitienė pasiūlė vykti į Dzūkiją, ji su marcinkoniškiu Juozu Averka važiavo į Ašašnykus ir Kabelius užrašyti poros dainininkių. Tai ir buvo mano pirmoji pažintis su dzūkų dainininkėm kaimiškoj aplinkoj. O jau vasarą su akademijos studentais vykom į Suvalkiją, paskui su čiurlioniukais į Marcinkonis, į Merkinę.

Ar teko ką nors paaukoti, kažko atsisakyti, kad būtent folkloras imtų viršų ir etnomuzikologija taptų profesija?

E. V.: Galima sakyti, kad paaukojau altisto karjerą. Paskutiniai mano artistinio gyvenimo epizodai susiję su Andriumi ir Virgilijumi Vasiliauskais (Andrius – pianistas, Virgilijus violončelininkas) ir smuikininku Rimvydu Kavaliausku, su Jonu Tankevičiumi. Griežėm fortepijoninius kvartetus – Brahmsą, ruošėmės ir Schumanną, Richardą Straussą atlikti, pavažinėjom po Lietuvą. Ryški buvo ir Naujosios muzikos ansamblio, kuriam vadovavo Šarūnas Nakas, patirtis. Daug kompozitorių rašė specialiai šiam ansambliui: Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Algirdas Martinaitis, Rytis Mažulis ir kiti. Paskutinis savo kūrinį šiam ansambliui parašė Arvydas Malcys. Bet po truputį baigėsi mano altisto karjera. Vis dėlto nemanau, kad aš ją paaukojau. Žvelgdamas atgal suprantu, kad hobiui stiprėjant ir tapus svarbesniam už atlikėjo profesiją jis ir tapo mano profesija. Nors altą ir dabar turiu, pagroju kartais.

D. R.-V.: Tikrai nesijaučiu kažką paaukojusi. Studijavau vienintelė tarp muzikologų, kaip ir daugelis mūsų, vyresniųjų kartos. Visada buvau kitoniška, balta varna. Kadangi tuo metu jaučiau viso folkloro konteksto didžiulį badą (iš visų dėstomų dalykų tik vienintelis liaudies kūrybos kursas buvo susijęs su etnine kultūra, jį dėstė Laima Burkšaitienė), tai laksčiau absoliučiai po visas konferencijas – archeologų, kalbininkų. Porą kartų buvo atvykusi Marija Gimbutienė, klausiau jos paskaitų. Kadangi savo metu visą kontekstą teko susigraibyti pačiai, tai sulig Lietuvos nepriklausomybe puikiai suvokiau, kad LMTA turi rastis tokia katedra, nuo muzikologų katedros besiskirianti domėjimosi kontekstu, vedančiu į kitas platumas. Su didžiuliu džiaugsmu sutikau etnomuzikologijos specialybės įtvirtinimą.

Paminėjote Gimbutienę ir iškart kyla klausimas – kas jūsų gyvenime buvo ryškiausios asmenybės, paveikusios pasirinkimus, norą kažką kurti, kažko imtis?

E. V.: Esu daug ką sutikęs savo gyvenime, kad ir ekspedicijose. Antai Norbertas Vėlius – su juo labai daug ir bendravom, ir bendrus projektus kūrėm. Donatas Sauka – su juo ir paskaitose teko susitikti. Buvo daug ryškių pateikėjų, dainininkų, pas kuriuos kelis kartus važiuota. Atminty labai ryškiai išnyra Jonas Stankevičius. Labai smagus žmogus buvo, mielai mane priimdavo. Užtrukdavom ilgiausiai. Visus jam žinomus kūrinius turėjom išgroti, tai kokias tris valandas vyko lyg koks jam session. Įdomus buvo jo muzikavimas.

Žinoma, labai svarbūs ir mano mokytojai. Kad ir Saulius Sondeckis (kurio nelabai mėgau) – auklėjo, formavo, net ir kelionėse. Jo metodas buvo ne auklėti, o tiesiog pasišnekėti. Mano specialybės pedagogas konservatorijoje buvo Petras Radzevičius. Bet pats pagrindinis mano mokytojas, dar mokykloje, – tai Tadas Šernas. Eidavau į pamokas pas jį butan. Kartais net pristatydavo mane vaikų dabot. Ir taip vat: baigdavosi pamoka, tai dar pasiūlo – gal paklausom kokią plokštelę? Ir klausom, ir diskutuojam... Bendravom ir po mokyklos baigimo. Susitikęs klausdavo, kaip sekasi, ateidavo į mano koncertus. Tadas Šernas buvo tikrasis mano mokytojas!

D. R.-V.: Marija Gimbutinė man buvo vienas iš šviesulių. Puikiai prisimenu, kaip po specialiai jai surengto nedidelio koncerto Vilniaus universiteto Teatro salėje žymioji archeomitologė kiekvienai giedotojai paspaudė ranką, sakydama, kad pirmą kartą girdėjusi gyvai giedant sutartines: „Sutartinės – tai tikros senosios Europos giesmės!“ Tuomet šio susitikimo nesureikšminau, bet dabar manau, kad tai buvo tarsi paskatinimas tyrinėti sutartines, lyg simbolinis Gimbutienės palaiminimas.

Taip pat prisimenu šviesias Vėliaus, Saukos asmenybes. Pastarasis buvo ir vienas iš mano disertacijos oponentų. Esu jam labai dėkinga už išsamų įvertinimą. Bet labiausiai iš visų mokslo srities žmonių esu dėkinga savo dėstytojai Laimai Burkšaitienei, ji mane tiesiog pastūmėjo link sutartinių. Baigus mokslus Burkšaitienė man padovanojo Slaviūno rinkinio, išleisto rusų kalba (tokio neturėjau, tai buvo papildyta lietuviško rinkinio versija), kopiją su ranka įrašytu palinkėjimu – įminti sutartinių paslaptis. Po šiai dienai tas paslaptis mėginu įminti, ir vis naujų temų atrandu.

Kitas labai ryškus žmogus buvo tuometiniame Leningrade dirbęs profesorius Izalijus Zemcovskis. Pas jį mes dviese su Zita Kelmickaite papuolėm į aspirantūrą. Tai buvo išminčius, galintis patarti visais gyvenimo klausimais. Aišku, nedaug tekdavo su juo bendrauti, bet būdavo tikra šventė, kai jis ateidavo į folkloro sektorių ir galėdavo tau skirti valandą ar pusantros, ir tada šnekiesi įvairiausiom temom, nuo sveikatos iki mokslo darbo. Jis, pamatęs, kad aš vis blaškausi tarp mokslo ir praktinės veiklos, sykį per gimtadienį man dovanojo tokį mažą atviruką (saugau lig šiol) su įrašu: „Daive, s poželanijem sosredotočitsia nad glavnom“ („Daivai, linkėdamas susitelkti į tai, kas svarbiausia“). Vėliau daug kartų su juo vis aptardavom, kas yra svarbiausia. Aš jam išaiškinau, kad nenoriu būti sausa mokslininkė, kad man labai svarbu ir koncertinė veikla, kad ji papildo, sukelia naujų įžvalgų. Ir kaip tik prieš keletą metų Peterburge vyko folkloro konferencija, kurioje skaičiau pranešimą apie muzikuojantį etnomuzikologą. Štai tada Zemcovskis visiems akcentavo, kad ėmiausi labai geros krypties, labai gražiai tai įvertino ir net įdėjo į savo pranešimą kažkokią mano citatą. 

Muzikuojantis etnomuzikologas. Ar šiuo amplua bendradarbiaudami su kompozitoriais esate patyrę ribinių situacijų, kai sakėte – ne, šito mes nedarysim, taip būt negali, reikia kažkaip kitaip? Ar yra kilę sveikų kūrybinių konfliktų?

D. R.-V.: Bendradarbiauti siūlančių kompozitorių visų pirma paklausdavau – kodėl jūs mus kviečiate? Juk mūsų dainavimas yra tam tikros rūšies, galima kalbėti net ir apie kažkokį netemperuotą derinimą, apie dainavimą savitais balso tembrais – ar tai tinka? Juk jeigu kompozitorius parašo kažką pirmos oktavos viršuje arba antroje oktavoje, tai aišku, kad tada prapuola sutartinės skambesio ypatumas, nebelieka tembrų savitumo. Pamenu tokį konfliktą su Linu Rimša ir Linu Paulauskiu, kai mus pasikvietė atlikti jų kūrinio „Sutartinės Party“ (užsakytas Berlyno šiuolaikinės muzikos festivalio „MaerzMusik-2003“ giedotojų grupei „Trys keturiose“, kuri ten atliko ir autentiškas sutartines, ir kitų kompozitorių – Algirdo Martinaičio ir Antano Jasenkos – kūrinius). Paleidžia savo elektroninę muziką, fone skamba kažkokia mūsų sutartinė, įklijuota iš CD, ir sako – giedokit. Pradėjom giedot, klausydamosi viena kitos, ir nebegirdim vadinamojo bito (dūžio), išklystam iš ritmo, bandom dar sykį – ir vėl tas pats. Jiems pasirodė, kad ritmo nejaučiam, o mums didžiausias stresas, kad mes vietoj sukimosi savo muzikos ratu ir palaipsnio įsivažiavimo turim taikytis prie kompiuterinių garsų, prie „neklystančio“ ritmo. Keletas repeticijų buvo tarsi dviejų stovyklų kova, kai gailėjomės, kad sutikome dalyvauti tokiam projekte, bet paskui apsipratom ir viskas po truputį apsiglaistė.

Kalbant apie tradicijas ir inovacijas iš karto prisimena jūsų pačių mėginimai prikelti naujam gyvenimui tai, kas dažnu atveju tebuvo likę rašytiniuose šaltiniuose. Ypač Evaldas yra atkreipęs visų dėmesį savo drąsiom etninės muzikos ir instrumentų rekonstrukcijom. Kaip šaudavo į galvą imtis senų dainų ir atlikti jas kitaip, prikelti senuosius instrumentus? Ir kaip šiandien vertinate tolesnes etninės muzikos gyvavimo perspektyvas?

E. V.: Kažkas yra pasakęs, kad tradicija – tai upė, kurią reikia perbristi. Jeigu tradicijos nepažįsti, tai geriau ton upėn ir nebrisk. Rekonstrukcija ateina per tradicijos pažinimą. Pavyzdžiui, keldavau klausimą, kodėl kanklėmis skambinti reikia tiktai mažore. Užrašė taip, sakykim, Abromavičius. Bet pačios pirmos melodijos, užrašytos Adolfo Sabaliausko, juk yra minorinės. Paskambinau minoriškai, po to padainavau dainą toje pačioje tonacijoje – viskas kaip ant delno. Tiesiog reikia žinoti savo tradiciją. Reikia atsiversti Sabaliauską, Stasį Paliulį ir visus kitus šaltinius. Kitas klausimas – o kodėl negali būt harmoninio minoro? Kodėl negali būti miksolydinės dermės? Ir t.t. Imdamasis tų dermių per vieną koncertą kankles derinau kokius šešis kartus ir perėjome daug tonacijų. Per tai atsiskleidžia tonacijų, dermių grožis! Aišku, kaip ir su smuiku, tenka prisukti kuoliukus, tenka pavargt. O vargt mažai kas nori, todėl ir skambina vienoj tonacijoj.

D. R.-V.: Per mažai laiko tam, nespėja. O ir publika nebe ta, netveria ilgai derinimų klausytis.

E. V.: Vat ne ta publika, įsivaizduojat? Susirenka kokie 300 dalyvių instrumentinėn stovyklon, ir neįdomu, neieško, neklauso. Savo metu esu daug kartų ir vienas, ir su „Visi“ ansambliu po pusantros valandos koncertavęs. Žmonės turėjo laiko, klausėsi, dėmesingi buvo. Dabar jau tas beveik neįmanoma, nebent savų rate.

D. R.-V.: Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad rekonstruoti dainą tik pagal užrašytas natas labai sudėtinga. Folkloristai žino, ką reiškia iš natų išmokti dainuoti ir padainuoti taip, kad ta daina paliktų gyva, kad nuskambėtų. Kai su „Visi“ pradėjom mokytis Simono Stanevičiaus dainų (buvome paprašyti įdainuoti visas 1829 m. rinkinio „Dainos žemaičių“ dainas naujam faksimiliniam leidimui), kurį laiką jos visiškai „nekibo“ – kažkokios pauzės, dainuoji, ir jokio malonumo. Gal metus, gal ir daugiau dainavom, kol galų gale radom, į ką remtis, kaip dainuot. Ir jei palygintume mūsų CD įrašytas dainas su Stanevičiaus natomis, tai jos skiriasi kaip diena ir naktis. Tą patį galima kalbėti ir apie Juškų ar Rėzos dainas.

Jūsų jubiliejams skirtos mokslinės konferencijos tema yra „Sutartinė dviejõs: sutarti, pritarti, užtarti“. Ar judu, kaip šeimyninis duetas, turite kokią dainą, kuri yra pati brangiausia, sutariman nardinanti, kurią čia pat galėtumėt sykiu užtraukti?

D. R.-V.: Vienos turbūt nėra.

E. V.: Gal aukštaitišką? 

Ir abu užtraukia „Aušta aušrela zariuoja“. Belieka jubiliatams linkėti skambių dainų, skalsių darbų, tarpusavio sutarimo ir bendraminčių pritarimo.