Lietuvos muzikų pareiga – skatinti kurti naujus lietuviškus kūrinius ir juos atlikti

Šis pokalbis yra ciklo „Šiauliuose gimusi muzika“ dalis. Ciklo sumanymas – pakalbinti Šiauliuose gyvenančius muzikos profesionalus, kurie patys kuria, atlieka muziką arba yra išugdę ne vieną kartą muzikų, garsinančių miesto vardą visoje šalyje ir už jos ribų. Šių pokalbių tikslas – atsukti rampos šviesas į iškilius ir talentingus Šiaulių muzikus, pristatyti juos platesnei auditorijai.

Choro dirigentas Sigitas Vaičiulionis visą gyvenimą puoselėja chorinę muziką Šiauliuose, yra sukaupęs gražių prisiminimų apie miesto muzikinį gyvenimą ir jo kaitą. Maestro sutiko pasidalinti su skaitytojais savo ilgametės patirties akimirkomis.

Gimėte ir studijavote Vilniuje. Kaip susiklostė, kad dirbote Kaune, vėliau didžiajai gyvenimo daliai apsistojote Šiauliuose?

Dar studijų metais mane pakvietė dirbti vyriausiuoju chormeisteriu Kauno muzikiniame teatre, nes tuomet ten dirbusį Ramūną Tilviką pašaukė į karinę tarnybą. Jam grįžus Kultūros ministerija pasiūlė man rinktis – Klaipėda ar Šiauliai. Pasirinkau Šiaulius.

Dainavimas ir choro dirigavimas jus lydi nuo pat karjeros pradžios. Kuo šios sritys patraukė, kad paskyrėte joms visą gyvenimą?

Iš pradžių tai nebuvo mano pasirinkimas. Kai tėveliai nuvedė į tuometę Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą, vėliau tapusią M.K. Čiurlionio menų mokykla, mane priėmė mokytis chorinio dirigavimo. Laikui bėgant tikrąją to žodžio prasme suaugau su šia specialybe.

Esate visiems gerai žinomo choro „Polifonija“ įkūrėjas. Papasakokite, kaip 1974 m. jį subūrėte. Kodėl nuspręsta, kad tokio choro Šiauliams reikia?

Kai 1973 m. atvykau į Šiaulius, pradėjau dirbti dėstytoju Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedroje ir tapau Šiaulių kultūros rūmų dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“ choro vadovu. Greta šių darbų su žmona Danute dar vadovavome Šiaulių pionierių namų berniukų chorui, vėliau išaugusiam į dabartinį „Dagilėlį“.

Dar mokydamasis tuometėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija), profesoriaus Sauliaus Sondeckio prašymu subūriau vokalinį ansamblį, su kuriuo profesoriaus rengiamuose koncertuose „Senoji Vilniaus muzika“ dainavome Renesanso kompozitorių madrigalus ir motetus. Ši muzika man padarė didžiulį įspūdį, todėl jos vedamas Šiauliuose subūriau vokalinį ansamblį. 1974 m. gruodžio 31 d. ansamblis koncertavo Šiaulių pedagoginiame institute, atliko XVI–XVII amžiais Lietuvoje skambėjusią muziką. Studijuoti ir garsinti Lietuvos istoriją, jos buvusį kultūrinį gyvenimą tuo metu buvo aktualu didžiajai visuomenės daliai, todėl mes sėkmingai nuolat dainavome Filharmonijos rengiamuose koncertuose visoje Lietuvoje. Su šiuo kolektyvu įrašėme ilgai grojančią vinilinę plokštelę. Tuo metu tai buvo tarsi stebuklas – plokštelė labai gerai įvertinta Maskvoje, kur sprendė, leisti ar ne ją platinti. Šis kolektyvas per pirmąjį gyvavimo dešimtmetį tikrai daug pasiekė, todėl 1986 m. Kultūros ministerija nutarė vietoj vokalinio ansamblio įsteigti profesionalų Lietuvos filharmonijos kolektyvą – Šiaulių valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“.

Choras „Polifonija“ iš pradžių dainavo Renesanso ir baroko epochų muziką ir tuo buvo išskirtinis. Kaip ilgainiui keitėsi choro repertuaras, artėdamas prie šiuolaikinės muzikos?

Aš asmeniškai nuolat bendravau su tuo laiku dar jaunais, pradedančiais kurti lietuvių kompozitoriais ir vis prašydavau naujų chorinės muzikos kūrinių. Taip gimė daug Algirdo Klovos, Algirdo Martinaičio, Jono Tamulionio, Vaclovo Augustino ir kitų kompozitorių įvairios formos kūrinių. Juos dainavome Lietuvoje ir kitose šalyse, dalyvaudavome Kompozitorių sąjungos rengiamuose koncertuose. Mūsų, Lietuvos muzikų, pirmoji pareiga yra skatinti lietuvių kompozitorius kurti ir tuos naujus kūrinius būtinai atlikti. Šis darbas yra vidinių įsitikinimų išraiška. Neįsivaizduoju muziko, kuris tokių įsitikinimų neturi.

Nuėjote ilgą kūrybinį kelią. Ar atsigręžus atgal pavyktų apibendrinti, kas jums atrodo svarbiausia ar gražiausia šiame kelyje, ką iki šiol mielai prisimenate?

Svarbiausia, kas lieka atmintyje, – tai žmonės: kompozitoriai, su kuriais bendravai tiesiogiai ar per jų sukurtus kūrinius, atlikėjai, choristai, solistai, instrumentininkai, su kuriais dalinaisi savo patirtimi ir iš kurių mokeisi; klausytojai Lietuvoje ir užsienyje, jų veidai, kai kurių vardai, kontaktai... Pastaraisiais metais ypač džiugina klausytojai – jie tapo labai šilti, jautrūs, pagaulūs, norintys ryšio su atlikėju ir mokantys juo pasidžiaugti.

Esate aktyvus ne tik sceninėje, pedagoginėje srityse, bet ir kaip klausytojas, koncertų lankytojas. Kokią matote jaunųjų muzikų kartą Šiauliuose?

Dar ir dabar stengiuosi padėti pastebėtam talentingam jaunam muzikui siekti profesionalumo – kviečiu į savo rengiamus koncertus. Visuose žanruose matau daug puikių, perspektyvių jaunų muzikų.

Kaip manote, kokia kryptimi juda chorinės muzikos tradicija Šiauliuose? Prasidėjusi nuo senosios muzikos, ji įgauna vis modernesnių bruožų, tačiau puoselėja ir tautiškumą, liturginį giedojimą. Kokią perspektyvą matote jūs?

Matau, kad Šiaulių „Polifonija“ atspindi visas teigiamas Europos chorinės muzikos plėtros tendencijas. Lietuvai pasaulyje puikiai atstovauja berniukų choras „Dagilėlis“, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros choras „Džiaugsmas“, vadovaujamas talentingo ir aktyvaus muziko Romualdo Juzukonio, kuris ieško naujų liturginės muzikos formų ir jas aktyviai propaguoja, jaunus muzikus puikai ugdo Šiaulių 1-osios ir 2-osios muzikos mokyklų choruose. Tikiuosi, kad netikėtos išorinės problemos bei tradicinis šalies ir miesto valdžios nenoras aktyviai ir nuolat finansuoti kultūrą, muzikos kolektyvus, muzikos renginius nesutrukdys mums įgyvendinti savų kūrybinių sumanymų ir idėjų.

Dėkoju už pokalbį.