Pianistas ir kompozitorius Arūnas Šlaustas: „Kuklumas scenoje netinka“

Džiazas ir akademinė muzika, polistilistinis muzikos lydinys, spontaniški improvizaciniai epizodai, besikaitaliojantys su užrašytu muzikiniu tekstu, kompozicinė logika ir ryškus melodinis pradas. Visa tai – pianisto ir kompozitoriaus Arūno Šlausto originalios kūrybos koncerte, kuris įvyks šių metų lapkričio 5 d. koncertų salėje „Organum“. Unikalus keturių džiazo menininkų kvartetas: Arūnas Šlaustas (fortepijonas), Vytautas Labutis (saksofonas), Darius Rudis (mušamieji), Arturs Ducky (kontrabosas) publiką suburs pasinerti į netradicinių muzikinių sprendimų paieškas.

Apie koncerto idėją, akademinės muzikos ir džiazo panašumus bei skirtumus, jų niveliacijos ištakas, gyvenimo apsisprendimus ir muzikos prasmę kalbėjomės su Arūnu Šlaustu.

– Kaip gimė idėja pasirodyti koncertų salėje „Organum“?

– Su fortepijonų salono ir koncertų salės „Organum“ įkūrėju Dainiumi Sverdiolu esame pažįstami jau nuo dabartinės Nacionalinės M. K. Čiurliono menų mokyklos laikų. Kiek tik atsimenu, jam viskas nuolatos buvo įdomu, jis visuomet pasižymėjo asmenybės įvairiapusiškumu, todėl nenuostabu, jog vien veiklos fortepijonų salone nepakako – reikėjo šiuos instrumentus „įgarsinti“ ir tokiu būdu gimė koncertų salė. Koncertų salės meninis konceptas yra išties unikalus, propaguojama kamerinė muzika, dažniausiai su lietuvišku atspalviu. Tokiai muzikai, o taip pat ir džiazui, atlikti Vilniuje vietų nėra daug, kadangi profesionaliojo scenos meno įstaigos daugiausiai rūpinasi tarptautinės muzikos reprezentacija, o populiariosios susibūrimo vietos nesuteikia profesionalumo atspalvio.

– Ar Jums jau yra tekę pasirodyti šioje koncertų salėje?

– Taip, joje jau esu pasirodęs šių metų kovo mėnesį kartu su pianistu ir kompozitorium Tomu Kutavičium. Koncertas buvo puikus, salės akustika tikrai nenuvylė, o instrumentai – tuo labiau. Įsitikinome, kad, kam nors nepavykus, negalime kaltinti instrumentų, tik pačius save (šypsosi).

– Kuriais instrumentais grojote?

– Grojome Bösendorfer ir Yamaha fortepijonais. Juos mainėme, priklausomai nuo tinkamumo kūrinių skambesiui. Išties, Bösendorfer fortepijonas yra elitinis instrumentas, todėl labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe juo skambinti.

– Kokio instrumentų skambesio pareikalaus artėjančio koncerto programa?

– Artėjančiame koncerte svarbus bus instrumentų įgarsinimas. Jis svarbus ne dėl didesnio garso, o dėl pastarojo spalvų, balanso tarp instrumentų. Tai ypač svarbu grojant džiazą, nes, tarkime, įgarsinus fortepijoną, išryškėja tam tikri štrichai, artikuliacija, džiazo muzikos spalvos.

– Kokia pažinties su būsimo koncerto partneriais istorija?

– Ilgiausiai esu pažįstamas su Vytautu Labučiu, su juo susipažinome grojant Vladimiro Čekasino vadovaujamame LMTA bigbende, vėliau kartu grojome ir kituose ansambliuose. Darius Rudis taip pat yra mano senas bičiulis, kartu pasirodėme svarbiausiuose Lietuvos džiazo festivaliuose. Kiek naujesnė pažintis yra su Arturs Duckiu, kuris yra labai talentingas muzikas bei mano studentas.

– Kada ir kodėl susibūrėte?

– Iš tiesų, susibūrėme visai neseniai ir, galima sakyti, kad būtent šiam koncertui, kadangi šią atlikėjų sudėtį sąlygojo mano naujos kompozicijos, skambėsiančios koncerte. Ilgametė muzikavimo įvairios sudėties ansambliuose patirtis rodo, jog, nors ir trumpesnio, bet įvairesnio bendradarbiavimo metu, gimsta įdomesnės kompozicijos, pasiekiami originalesni rezultatai. Tad kartu su artėjančio koncerto partneriais stengsimės atskleisti savo įvairialypio muzikavimo ir bendradarbiavimo patirtis originalia muzikine kalba.

– Koncerte skambės Jūsų originalios kompozicijos. Ar galėtumėte apie jas papasakoti plačiau?

– Džiazo muzikos koncertuose programa paprastai neskelbiama, nes ją sąlygoja sceninis vyksmas, publikos emocijos, bendra tarpusavio pajauta, kitaip nei akademinės muzikos koncertuose. Žinoma, pastaruosiuose būna ir kuriozinių situacijų, kai pianistai, grodami visas Ludwigo van Beethoveno sonatas, netyčia sumaišo skirtingų sonatų dalis (šypsosi). Galiu pasakyti tik tiek, kad skambėsiančiuose kūriniuose susilies džiazas ir akademinė muzika kartu su senosios muzikos, ypač šokių, motyvais. 

– Džiazas ir akademinė muzika. Kokios sąsajos, kokie skirtumai?

– Džiazas neatsirado iš niekur, jis daug ką perėmė iš akademinės muzikos, ypač harmoniją, remiantis impresionistų Claude‘o Debussy ir Maurice‘o Ravelio kūryba. Galbūt didžiausias skirtumas yra tas, kad džiaze daug kas vyksta spontaniškai. Žinoma, skiriasi ir muzikinės kalbos artikuliacija, frazavimas, kūrinių formos, kurios kartais ir sutampa. Taigi džiazas, nors ir būdamas atskiru muzikos stiliumi, pirmiausia yra kildinamas iš akademinės muzikos atradimų.

– Kodėl, nuosekliai įsitvirtinęs akademinės muzikos bendruomenėje, pasukote į džiazą?

– Baigus akademinio fortepijono atlikimo studijas, suvokiau, jog nenoriu būti vienu iš šimtų tūkstančių atlikėjų, interpretuojančių tą patį repertuarą, be to, supratau, kad nebūsiu geresnis už žinomiausius pasaulio pianistus. Žinoma, kiekvienas atlikėjas akademinę muziką interpretuoja savaip ir nežinia, kuri interpretacija tave padarys žinomu, tačiau mane domino ne tik atlikimo, bet ir kompozicijos niša. Būtent tai man suteikė džiazas – juk kiekvienas džiazo muzikantas turi būti mažiausiai ir aranžuotojas, kadangi džiazo muzika reikalauja nuolatinio originalumo, improvizacijos. Pasukti džiazo ir muzikos kūrybos linkme pasiryžau ne iš karto, tačiau išdrįsęs kaip mat įsiliejau į festivalių ir koncertų sūkurį, atlikdamas savo muziką. Manau, kad savos muzikos atlikimas man yra priimtiniausia sritis, kadangi ją galiu interpretuoti geriausiai, kitaip nei „tikrąjį“ džiazą, kurį sukūrė afroamerikiečiai. Jaučiuosi atsakingas už savo muziką, kiekviena pasitaikiusi nesėkmė priklauso man pačiam, būtent dėl to pasukau džiazo linkme. Taip pat pridurčiau, jog akademinė muzika man išliko artima, su ja ryšio nepraradau ir stengiuosi jos principus pritaikyti dabartinėje veikloje.

– Kada pajutote, kad nebūsite didesnis už didžiuosius? Juk dauguma jaunuolių yra pilni gaivališkos motyvacijos pralenkti visus esamus ir prieš tai buvusius, o Jūsų mintis skamba labai brandžiai. Kada ji atėjo?

– Tai supratau dar besimokydamas dabartinėje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nors ir laimėjau keletą konkursų, tačiau pamačiau, jog siekiamybės lubos yra nelabai aukštos, o taip pat ir mano muzikinis pasiruošimas, įgytas Marijampolėje, buvo gana vėlyvas ir sporadiškas. Save palyginčiau su maratoną bėgančiu bėgiku, kuris mato, jog nebaigs distancijos, ir pasitraukia. Aš distanciją baigiau, tačiau nebuvau pirmas, lyginant su tais, kurių įrašų klausydavau.

– Kada atėjo suvokimas, kad galima derinti tiek akademinės, tiek džiazo muzikos veiklas? Tradiciškai esame nuo mažumės ugdomi pasirinkti tik vieną kryptį…

– Iš pradžių mano akiratyje atsirado žodis rokas, net ne džiazas. Iš Marijampolės atvykus į Vilnių pirmą kartą išgirdau grupės „The Beatles“ muziką. Jų ankstyvoji kūryba manęs nesudomino, tačiau vėlesnio laikotarpio daina „Hey Jude“ mane tiesiog sukrėtė savo inovatyvumu. Tokiu būdu „The Beatles“ muzika tapo man klasikinės muzikos alternatyva, kurios klausiausi lygiagrečiai. Vėliau atsirado ir džiazas, ir užsienio džiazo bei akademinės muzikos samplaikos didieji meistrai, kurių kūryba mane sužavėjo ir paskatino pasukti džiazo muzikos keliu. Tuometinė mano fortepijono profesorė Mariam Azizbekova nedraudė domėtis kitokia muzika, atvirkščiai – ji buvo labai progresyvi ir atvira šiuolaikinės muzikos naujovėms.

– Grojate su skirtingais tiek akademinės muzikos, tiek džiazo ansambliais. Kuo skiriasi jų specifika? Ar grojant kartu su simfoniniu orkestru ir su bigbendu reikia skirtingų savybių, kompetencijų? Kokios jos?  

– Skirtumas yra labai paprastas: akademinėje muzikoje viskas grojama iš natų, o džiaze yra vietos improvizacijai. Nors turiu pasakyti, kad šiuolaikiniai akademinės muzikos kompozitoriai, ypač tie, kurie kuria konkretiems ansambliams, palieka vis daugiau improvizacinės laisvės.

– Ką Jums reiškia žodis muzika? Ir kokia jos prasmė?

– Muzika man yra dvasios išraiška garsais. Menas turi harmonizuoti, taurinti žmogų, leisti jo dvasiai išeiti iš kūno į savo erdves, kitas dimensijas.

– O koks yra Jūsų kūrybos tikslas?

 – Savo kūryba stengiuosi perteikti tam tikrą harmoningą estetiką. Neturiu iliuzijų, kad mano muzika nuves pasaulį į doros kelią, tačiau tikiuosi, kad bent kelioms minutėms padės apie tai susimąstyti.

– Savo karjeros eigoje esate įrašęs per 100 muzikos įrašų, Lietuvos akademinės ir džiazo muzikos scenas papildėte savo originalia kūryba, subūrėte ansamblį „Ex tempore“, kuriam žymiausi Lietuvos kompozitoriai skyrė savo kūrinius, taip pat esate ir kitų ryškių ansamblių narys. Koks jausmas kurti muzikos istoriją? Ir kodėl Jūs siekiate tiek daug į ją įnešti?  

– Labai skambiai skamba: kurti muzikos istoriją... Nuoširdžiai tariant, aš apie tai net negalvoju. Kilus kokiai nors muzikinei idėjai, nesusimąstau, ar įsiamžinsiu su ja istorijoje, ar ne. Jaučiu vidinį poreikį kurti, muzikuoti, tiesiog negaliu nieko neveikti.  

– Jūs esate ir pedagogas, dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tad pabaigai, ko palinkėtumėte jaunajai kartai, siekiančiai įsitvirtinti muzikiniame pasaulyje?

– Palinkėčiau drąsos ir įžūlumo. Savo studentams dažnai sakau: kuklumas scenoje netinka. Gyvenime – taip, kuklumas yra dorybės ženklas, tačiau scenoje privalu atsiskleisti.

– Dėkoju už pokalbį.

***

Pianisto ir kompozitoriaus Arūno Šlausto kūryba įkūnija džiazo ir akademinės muzikos dialogą, tiesia tiltą iš praeities į dabartį. Savo karjerą šis atlikėjas pradėjo kaip akademinis muzikantas. Baigęs fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Mariam Azizbekovos klasė), A. Šlaustas surengė ne vieną rečitalį, yra koncertavęs su įvairiais orkestrais bei kamerinių ansamblių sudėtyse. Jis bendradarbiavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, pučiamųjų orkestru „Trimitas“, Vilniaus styginių kvartetu, rašė kompozicijas ir grojo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, LRT fondams įgrojo per 100 įrašų (solo ir su įvairiais atlikėjais), išleido nemažai CD (tame tarpe ir autorinių). Groti džiazą A. Šlaustas pradėjo 1987 metais Vladimiro Čekasino vadovaujamame LMTA bigbende. Vėliau jis buvo Arnoldo Gurinavičiaus kvarteto, „The New Lithuanian Trio“, Danieliaus Praspaliauskio kvarteto ir diksilendo klavišininkas, kartu su D. Praspaliauskiu įkūrė kvintetą „Contra Jazz“. Su šiais kolektyvais pianistas koncertavo daugelyje Europos šalių – Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje, Danijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, grojo žymiuose festivaliuose „Open Music“ (Sankt Peterburgas), „New Territory“ (Kijevas), „Aarhus jazz festival“ (Orhusas). Jis dalyvavo muzikiniuose projektuose su daugeliu Lietuvos džiazo muzikantų, o taip pat su liaudies muzikos grupėmis. 1991 metais A. Šlaustas įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblį „Ex tempore“, kuris buvo gerai įvertintas muzikos kritikų, koncertavo daugelyje Europos šalių, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „Probaltica“, „Wratislavia Cantans“, prestižiniame „Warsaw Autumn“ (1997) bei surengė daug koncertų Lietuvoje.