Savaime suprantama laisvė

„Mes dažnai priimame džiazo laisvę kaip savaime suprantamą dalyką, bet ji tokia nėra. Daugybėje šalių groti džiazą sudėtinga ir net pavojinga. Tai yra politinis veiksmas“, – dalijosi mintimis britų pianistas Alexanderis Hawkinsas, su Neilu Charlesu ir Stephenu Davisu atvėręs festivalį „Vilnius Jazz“ muzika, įkūnijančia giliai susigėrusią į savastį, brandžią laisvę.

Supynę tirštą ekspoziciją iš elektronikos, įrašytų aplinkos garsų, skirtingų muzikantų pasisakymų semplų, atitardami toms efektingoms kilpoms akustiniais instrumentais, jie nuodugniai gvildeno visas tas sužertas ritmines ir intonacines idėjas, be perstojo kutendami nereguliariai, nepatogiai bakstelinčiais akcentais, apgaulingai atslūgdami bręstant tariamoms kulminacijoms ir galiausiai suformuodami darnią plačią trijų dalių arką – sugrįždami į energingą, smarkų būvį po išsamaus turo per fortepijoninio trio galimybes mezzo forte skalėje. Pritvinkęs groove’o ir techniškai įspūdingas bisas vainikavo pirmąjį festivalio koncertą riebiu šauktuku. Hawkinsas yra vienas iškiliausių savo kartos pianistų pasaulyje, jo daugiakalbystė, improvizacinių idėjų neišsemiamumas ir techninis pasirengimas – neeiliniai. Ir nors šis koncertas, kitaip negu 2018 m. Hawkinso duetas su Sofia Jernberg, netapo pribloškiančiu atsivėrimu, tai buvo autentiškas pareiškimas, pilnas inteligentiško išradingo muzikavimo ir paženklintas pavydėtino užtikrintumo įnoringoje spontaniškos kūrybos teritorijoje.

Kur kas saugesnėje ir aiškiau struktūruotoje garsinėje erdvėje atsidūrė „Ąžuoliniai berželiai“ su Klaipėdos džiazo orkestru, atlikę Arno Mikalkėno siuitą, į kurią sutekėjo viskas, ko galėtų pageidauti lietuviško džiazo ištroškusi ausis: disciplinuoti homogeniški sąskambiai ir riaumojančių saksofonų kvartetas, virtuoziniai soliniai monologai ir ansamblinis sutarimas. Kažkas aštraus, kažkas lyrinio, kažkas smagaus, kažkas dramatiško, bet būsenų kaleidoskopas sukamas neskubiai, kiekvienai spalvai suteikiant pakankamai laiko atsiskleisti, įsitvirtinti ir pasikeisti akimirką prieš ausiai nutariant, jog ji jau persisotinus. Didelį pasitenkinimą teikiantis, muzikantų meistriškumu ir kompozicinio sumanymo proporcingumu paperkantis, gražus pasirodymas.

Kitą dieną kirbėjo nerimas, ar „Improdimensijos“ orkestras, lygiai taip pat susidedantis iš ryškių laisvai improvizuojančių solistų, netaps tiesiog jaunesne tokio pat pobūdžio stambaus kolektyvo versija. Netapo! Po įnirtingo Armino Bižio ir Arno Mikalkėno dueto į avansceną išėjo fleitininkai Mėta Pelegrimaitė, Kristupas Gikas ir Salomėja Kalvelytė, iš trapių šlamančių virpesių laipsniškai išauginę rafinuotą, gyvą, alsuojančią, vingrią polifoninę pynę, iškilusią programoje it prabangi trapaus grožio karūna. Ir, žinoma, vyšnaitė ant torto (daugmaž arbūzo dydžio vyšnia) – Marco Ducret kompozicija, kuri jau buvo atlikta šiais metais Birštone, bet šį kartą galbūt dar geriau suprasta ir atskleista, vėl pasidabinusi ryškiais solo ir pilna intelektualaus draivo. Pats Ducret, deja, kažkur atrado kovido likučius ir užsikrėtė, palikęs lietuvių saksofonininką Liudą Mockūną ir šveicarų trombonininką Samuelį Blaserį skubiai ieškotis sau kito partnerio antram vakaro koncertui. Ispanų būgnininkas Ramonas Lopezas, pažadintas Liudo skambučio naktį, tarė šiai avantiūrai „taip“, ir scenoje stebėjome neįtikėtiną, šmaikštų pokalbį – su growl’ais ir riaumojimais, melodingais poetiškais užsisvajojimais, vienas kito pakurstymais. Toks kone teatrališkas, džiugus, meistriškas muzikinis aktas nuspalvino vakarą užkrečiamu optimizmu.

O kitą dieną išaušo „Vilnius Jazz“ kulminacija, ypatinga akimirka. Ukrainiečių pianisto Vadimo Neselovskio rečitalį, siuitą, vedančią mus per gražią, margą, istorines dramas iškentusią, skausmo sužeistą ir viltį tausojančią Odesą, atminsiu visą gyvenimą. Kontrastingos nuotaikos, naudojami ryškūs ženklai, citatos (traukinio dundėjimas, Chopino ir Bacho nuotrupos prisiminimuose apie konservatoriją, žydų dermės arba oktavomis išrėktas grupės „Okean Elzy“ motyvas „Aš nepasiduosiu be kovos“, greta bitlų „Come Together“ ir kitų žymių svarbių kūrinių rifų) daro šitą muziką beveik kinematografišką, programinę. Bet tai – ne paviršinis siužetiškumas. Per tą vaizdų, situacijų ir istorinių fragmentų kaleidoskopą Neselovskis perteikė stiprių, pasiglemžiančių emocijų sūkurį, į kurį visi buvome įtraukti po vasario 24 dienos.

Sukurta dar prieš karą, siuita dabar pasikeitė. Fortepijonas kimsta ir springsta gaidų lavinomis „Potiomkino laiptuose“ – priblokštas ir bejėgis sustabdyti katastrofą. „Žydų šokis“ skleidžiasi kaip tyras gyvybės ir vilties spindulys po mirties ir skausmo „1941 metų“ – niekada dar ši dermė nesirodė man tokia gležna ir nepalaužiama. „Aš nepasiduosiu be kovos“ – manifesto, didvyriškumo, pergalės leitmotyvas įsigali ten, kur šios programos albumo įrašo metu dar buvo grupės „Gruppa krovi“ kūrinys. Pastarojo idėja taip pat rezonuoja su realijomis, bet Neselovskis nepaliko dviprasmybių, rinkdamasis stipresnį simbolį, ukrainiečių „Okean Elzy“ išdidų herojinį pareiškimą. Ištirpus choraliniams viltingiems „Odesos renesanso“ sąskambiams, kvėpuoti pamiršusi publika pratrūksta ovacijomis ir pašoka iš vietų, dėkinga už vienybę, už katarsį, už galimybę pereiti per sukrėtimą į viltį.

Antrasis vakaro koncertas – Jievaro Jasinskio, kuris šiais metais pelnė „Vilnius Jazz“ apdovanojimą, „JJA Chamber Project“. Tai dar vienas „skolinys“ iš Birštono – švelnus, glostantis pastelinėmis tembrinėmis mikstūromis minimalizmo, kamerinio skambesio ir džiazo subalansuotas, dailus derinys, kurio skleidimosi šį kartą man neteko išklausyti viso. Šiaip ar taip, tai nuostabi, originali ir savita programa, kurios atlikėjų meistriškumas ir įsitraukimas neabejotini ir kuri savo meditatyviu cikliniu mirgėjimu bei lėtu minimalistiniu vyksmu turėjo sudaryti paveikų kontrastą po didžiulį emocinį krūvį skleidusios „Odesos“.

Sekmadienio popietė festivalyje skirta jaunimui. Konkursas „Vilnius Jazz Young Power“ šiemet buvo sudėtingas: visi keturi finalininkai atrodė esantys verti Grand Prix. Trio „8 notes missing“ (Paulina Bakšaitė, Lukas Pocius, Antanas Jurkevičius) yra smarkiai nekonkursinio formato (be būgnų), bet jų ausytas tarpusavio bendravimas, techninis pasirengimas, kūrybingas, apgalvotas kalbėjimas nepaprastai imponuoja. „Snus“ (Apolinaras Dubauskas, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, Klaudija Indriliūnaitė, Jensas Ozmecas, Rasmusas Emilis Hegneris Nielsenas, Jesperas Lørupas Christensenas) – mano asmeniniai favoritai, tikra savito skambesio grupė su originalia muzika, puikia energija ir nepranokstamu „koziriu“ Mėta Pelegrimaite, kurią jau norisi girdėti nebe „Improdimensijos“ masuotėse, o su gerokai įvairesniais projektais. Bet šį kartą žvaigždynai išsidėstė taip, kad laimėtų „Quark Effect“ (Kornelijus Pukinskis, Matas Samulionis, Dominykas Snarskis), gerai suvaldytais elektronikos efektais, deramu konkursiniu įniršiu, garso jėga ir veržlumu pralenkdami varžovus. Dominykas Norkus saksofonu komentavo biblinę Abraomo pasiryžimo paaukoti sūnų istoriją – vien šio siužeto pasirinkimas nūdienos kontekste yra skaudžiai prasmingas, o saksofono atliepis pasiaukojimo, dvejonės, tikėjimo ir gailestingumo dramai sustingdė publiką apmąstymuose. Bet nubalsavo ji vis tiek už maskulinišką „Quark Effect“ triumfą. „Luvhurts“ (Mantvydas Leonas Pranulis, Kornelijus Pukinskis, Dominykas Snarskis), koncertuodami svečio teisėmis ir pateikdami pluoštą tamsių, garsingų meilės istorijų, dar kartą patvirtino jauną Lietuvos džiazo sceną esant gerokai išvešėjusią ir paįdomėjusią per pastaruosius keletą metų.

Paskutinės dienos vakarą į sceną žengė Petras Vyšniauskas ir Arkadijus Gotesmanas. Jie bet kada gali kartu groti, bet „Vilnius Jazz“ – tai ne bet kada. Vyšniauskas fortepijonu, trimis saksofonais, dominuojant tenorui (tai labai reta, dažniausias jo pasirinkimas būna sopranas) liejo susikaupusias mintis... Jo tonas, kaip visada, švarus ir įtaigus. Kaip visada, jis improvizuoja melodingai, labai skaidriai ir paprastai, remdamasis folklorinėmis intonacijomis, kurios sudaro jo žodyną. Kaip visada, Gotesmanas didžiulio mušamųjų komplekto apsuptyje intuityviai atsiliepia tinkamais, rezonuojančiais pulsais, dundėjimais, šnaresiais ir stuksenimais, su visa išmone ir jautrumu, kokį įgyja tik labai ilgai vienas kitą pažįstantys ir nuoširdžios tarpusavio pagarbos susaistyti partneriai. Bet dar nesu girdėjusi jų pasikalbėjimuose tokio liūdesio ir vienatvės, kurios nesušvelnina aplinkybė, kad jie scenoje dviese. Tai – viso labo subjektyvus įspūdis. Stiprių emocijų komentavimas – nedėkingas užsiėmimas, kurį derėtų pertraukti padėka už akimirkos nuoširdumą.

Festivalio finalas – Hamido Drake’o „Turyia“, dedikacija Alice Coltrane, tapusi gėrio malda, sielos kvietimu atsiverti savo pačios dieviškumui. Šokėja ir kalbamojo žodžio meistrė Ndoho Ange, trimitininkė Susana Santos Silva, Janas Bangas, valdantis elektroniką, klavišininkas Jamie Saftas, vibrafonininkas Pasquale Mirra ir kontrabosininkas Joshua Abramsas – ypatingų supergalių muzikantai. Muzika, suteikusi erdvės jų individualių idėjų grožiui, bylojo apie bendruomenišką, netgi globalų gėrį. Kartais priartėdama prie Coltrane įrašų skambėjimo, kartais atsitraukdama į subjektyvios interpretacijos dausas, muzika įtraukė visus į gražų ritualą, kuriame įsigalėjo šviesa, lyg iš arfininkės palikto pelenų trupinio įsiplieskusi šilta kūrybinė ugnis.

Pagerbimas ir viltingas žvilgsnis į ateitį, asmenybių balsai, susiliejantys darnioje bendruomenėje, baigė „Vilnius Jazz“ gydomąja kosmoso harmonija, teikiančia dvasinių jėgų ir besikreipiančia į sielos laisvę – laisvę rinktis gėrį.