7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pilnavertės muzikos ilgesys

Pokalbis su džiazo saksofonininku Leonardu Pilkausku naujausio albumo „How deep is her voice“ pasirodymo proga

 

Ieva Pakalniškytė
Nr. 33 (1440), 2022-10-21
Muzika
Leonardas Pilkauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Leonardas Pilkauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo ko prasidėjo tavo muzikinės patirtys ir ieškojimai? Kaip visa ta pradžia išsigrynino į atradimus ir darbus dabarties kūryboje?

Nuo to laiko, kai prieš dešimt metų po studijų užsienyje apsigyvenau Lietuvoje, kasmet suorganizuoju mažą muzikinį projektą ir koncertinį turą su svečiais iš užsienio. Tuose projektuose visada pristatau savo naujas kompozicijas, arba senas, bet jau atliekamas kitaip.

 

Pirmieji muzikiniai projektai surengti su džiazo kvartetu „Sassy Connections“ (Rihardas Fedotovas – būgnai, Tomas Poišis – kontrabosas, Vytis Smolskas – klavišiniai), kvartetas „D’ependent Ensemble“ (Jelle Van Giel – būgnai, Stevenas Willemas Zwaninkas – kontrabosas, Paulius Volkovas – gitara), „Big Little Emotions Trio“ (Augustas Baronas – būgnai, Grigoris Theodoridis – kontrabosas) – žinomus džiazo standartus atlikome įkvėpti modernios muzikos.

 

Vienu svarbesnių projektų laikyčiau „Re: Muzika, kuri gimė vakar“ (Kotryna Janutaitė – vokalas, Augustas Baronas – būgnai, Giedrius Nakas – klavišiniai, Donatas Bielunskis – bosinė gitara, Leonardas Pilkauskas – aranžuotės, saksofonai), kuris buvo skirtas Teisučio Makačino jubiliejui ir senoms Lietuvoje žinomoms dainoms. Senųjų dainų programą, kurią buvome įrašę ir išleidę kaip albumą 2013 m., taip pat atlikome su Klaipėdos kameriniu orkestru. O Makačino projektas rengtas išskirtinai su „Birthday Septet“, organizuotas „Tamsta“ klube 2018 metais. Vyko įdomus bendradarbiavimas su kompozitoriumi, į projektą sudėjau daug širdies ir energijos, kad senųjų estrados dainų muzika suskambėtų naujai, per džiazo aranžuotes.

 

Labai įdomu buvo dirbti su amžiną atilsį Jurgiu Baltrušaičiu prie improvizacinės elektroninės muzikos projekto. Vėlgi kitoniškas buvo tarptautinis muzikinis projektas „Tango in jazz“ (Egidija Mačiulytė – vokalas, Domas Žeromskas – klavišiniai, Jelle van Giel – būgnai, Maciejus Kitajewskis – kontrabosas). Jame skamba mano kurta muzika su tango dainų melodijomis. Paminėtini improvizacinės muzikos tyrinėjimai su šviesaus atminimo multiinstrumentininku bei kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu, gitaristu Pauliumi Volkovu ir vokaliste Vytaute Pupšyte. Būta daug įvairių projektų, kurie įvyksta ir nutyla po premjerų, o patirtys išlieka.

 

Maždaug nuo 2014 metų mane į orkestravimo ir aranžavimo kelią įtraukė Remigijus Rančys ir Jievaras Jasinskis. Būtent ši nuolatinė patirtis atvedė į tolesnius kūrybinius ieškojimus su didesne nei trio ar kvarteto sudėtimi džiazo muzikoje.

 

2019 m. su „Birthday Septet“ įrašiau penkių dainų albumą „How deep is your saxophone“. Tai buvo magnetinės laikmenos liudijimas apie labai įtraukiantį kūrybinį procesą – kurti muziką, kuri skamba kaip bigbendas, bet ją atlieka mažesnė instrumentų grupė.

 

Aranžuočių ir orkestruočių srityje užsakomieji darbai laviruoja nuo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliekamos programos iki Kauno džiazo bigbendo autorinės programos. Taip pat muzika, skirta kinui, teatrui bei chorams, televizijos projektų muzika. Tavo žanrų ir stilistikų spektras labai platus. Kaip sekasi to pasiekti?

Žanrai skiriasi, bet principai tie patys. Tai labai įvairialypis darbas, kai nebepaisai, nesieji to proceso su iškilme, o labiau su amatu.

 

Kai darbų daug ir jie visi skirtingi, tarsi nebegalvoji apie mintį ar idėją kaip tokią, bet pasąmoningai tai suvokdamas stengiesi, kad rezultatas skambėtų gerai. Tai yra loginių dinaminių niuansų tarp atskirų instrumentų grupių ieškojimas, instrumentų amplitudžių išnaudojimas ir skirtingų detalių išpildymas. Šios kompozicinės detalės specifinės, jų be galo daug, bet viso darbo pagrindas yra tiesiog orkestravimas bei aranžavimas.

 

„How deep is her voice“, kuriame įrašytos skirtingų žanrų kompozicijos (ir kuris, sakyčiau, yra tarsi 2019 m. išleisto tavo albumo tąsa), skamba nemažai kūrinių su vokalu – įdainavo Eglė Petrošiūtė, Vilija Matačiūnaitė, Gintarė Skerytė, Egidija Mačiulytė. Kokia šio albumo idėja, kuo svarbus instrumentų ir balsų pasirinkimas?

Rinkdamas albumo pavadinimą pirmiausia galvojau apie mūzą, kuri yra kiekvieno iš mūsų viduje. Mūza – tarsi užuomina paklausti savęs ir išgirsti, kiek esi atviras ieškojimams, atradimams ir ar neriboji savo kūrybiškumo. Pavadinimas taip pat susijęs su vokalu, kuris praskraidina albumo muziką, išgrynina kūrybinės savasties paiešką ir ją papuošia. Balsai, nesvarbu vokaliniai ar instrumentiniai, man yra lygiaverčiai muzikos raiškos įrankiai. Manau, kaip atlikėjas groja savo instrumentu, taip jis bendrauja su pasauliu. Tai panašu į pasisveikinimą kai pradedi pirmas natas, ir į atsisveikinimą, kai baigi groti. Toks komunikacijos palyginimas labai artimas mano patirčiai, kurios nemažą dalį įgijau per stebėjimą, klausymąsi ir mokymąsi iš didžiųjų muzikos kūrėjų.

 

Albume grojantis „Birthday Septet“ (Jievaras Jasinskis – trombonas, Domantas Razmus – būgnai, Paulius Volkovas – gitara, Denisas Murašovas – kontrabosas, Dominykas Vyšniauskas – trimitas ir fliugerhornas, Tomas Botyrius – tenorinis saksofonas) buvo suburtas mano gimimo dienos proga organizuotam koncertui 2018 metais, kuris įvyko mėnesiu vėliau, nei planuota. Taip muzikavimas su šiais muzikantais užsitęsė ir tęsiasi iki šiol. Pavadinimas liko tas pats – man jis nekaltai žavus. Svarbu, kad ansamblyje groja žmonės, kuriais pasitikiu, kartu dirbame jau ilgą laiką. Kaip ansamblio vedlys jaučiu atsakomybę, turiu būti aiškus ir konkretus išsakydamas, ko noriu iš muzikos. Kartais būna ne taip paprasta, bet man labai įdomu ir aš nuolatos mokausi.

 

Ansamblio sudėtis ne veltui yra keturi pučiamieji instrumentai – trimitas, trombonas, tenoro ir alto saksofonai, kartu su ritmo grupe. Tai toks junginys, kuriam muziką galima parašyti taip, kad ji skambėtų lyg orkestras. Harmonizavimas, aranžavimo technikos ir kontrapunktiniai niuansai nuo kūrybos didelės apimties orkestrams skiriasi, bet turi panašias galimybes perteikti platų muzikinių spalvų spektrą.

 

Iš kokių fragmentų sudėtas tavo paties kūrybinis kompasas, vidinio mūzos balso beieškant? Kiek esi atviras muzikos naujumui, originalumui ar tradicijų tęsimui? Ar ieškai balanso tarp paprastumo ir kompleksiškumo elementų?

Kūrybinis kompasas labai universalus, vaikštantis tarp racionalumo ir emocijų. Šiaip esame racionalios būtybės ir norime būti ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti. Kai tai nepavyksta, tada kyla identiteto klausimai. Mano muzikinis identitetas – tikroji džiazo tradicija ir viskas, kas su ja siejasi. Aš stengiuosi nuo to atsispirti, bandydamas tai nuspalvinti kitomis muzikos spalvomis. Apskritai šiuo metu man svarbiau, kaip gražiau pagroti melodiją, o ne kaip ją pateikti naujai. Dauguma mano kompozicijų įkvėptos santykių su žmonėmis, nors tai nebūtinai yra romantiški jausmai. Labiau jau tokios hemingvėjiškos, įdomios draugystės, kurios laikui bėgant kinta arba baigiasi. Mano muzika skirta tiems įstabiems žmonėms, kurie palieka manyje dalelę savęs. „How deep is her voice“ albumu norėjau sukurti profesionalų ir visapusiškai įdomų produktą. Įdėjau daug pastangų. Mano tikslas – kurti pilnavertiškai skambančią muziką. Muzikoje, kaip ir kalboje, kartais ne viską spėji pasakyti, o kartais apskritai geriau nekalbėti – sunku mėgautis tyla, ją reikia prisijaukinti.

 

Ar įrašinėjant albumą ta muzikinė komunikacija buvo konkrečiai išrašyta natomis?

Albumo įrašai vyko be repeticijų. Atnešiau naują medžiagą ir iš karto viską sugrojom. Visa muzikinė medžiaga buvo maksimaliai detaliai ir aiškiai išrašyta. Jei nori konkretaus skambesio, jo sieki detaliai užrašydamas, o muzikantai tai puikiai pagroja. Žinoma, paliekama vietos ir improvizacijai, kuri labai papildo muzikos skambesį.

 

Kuri albumo kompozicija tau artimiausia?

Mano mėgstamiausias muzikos lopinėlis iš šio muzikinio sodo yra „Thursday“. Tai sena kompozicija, sukūriau ją dar 2009 metais. Esu ne kartą grojęs koncertuose, labai ją mėgstu. Tačiau ankstesnė patirtis nėra tokia svarbi, nes netikėtai Tomui Dičiūnui atsisėdus prie fortepijono, Augustui Baronui prie būgnų ir Gediminui Stepanavičiui grojant kontrabosu tą kartą studijoje gimė mažytis stebuklas. Toks keistas jausmas iš prisiminimų išlenda – įrašų metu grojau ir nieko negalvojau, vyko visiškai pasąmoninė kelionė keliu, kuris gerai pažįstamas. Ramu. Gera. Ambicijos paskendusios nuovargyje, bet ne fiziniame... Per tiek metų pragrota kompozicija suskambėjo visiškai kitaip. Ir tai man kažkaip žadina viltį. Muzika turi galią išjudinti senas svajones, senus norus, pasijas... Noriu įrašyti po muzikos albumą kasmet.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Leonardas Pilkauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Leonardas Pilkauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Leonardas Pilkauskas ir „Birthday Septet“. V. Suslavičiaus nuotr.
Leonardas Pilkauskas ir „Birthday Septet“. V. Suslavičiaus nuotr.
Karolis Šarkus, Leonardas Pilkauskas, Liutauras Janušaitis. Asmeninio archyvo nuotr.
Karolis Šarkus, Leonardas Pilkauskas, Liutauras Janušaitis. Asmeninio archyvo nuotr.
Albumas „How deep is her voice“
Albumas „How deep is her voice“