7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žanras Kutavičiaus (II). Lokys

Mintys apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytos operos „Lokys“ premjerą

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 32 (1439), 2022-10-14
Muzika
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.

Operos imasi retas kompozitorius. Ir ne todėl, kad kūrybos ir pastatymo procesas yra ilgas, įtraukiantis daugybę žmonių ir institucijų, būtinas teatro užsakymas ir t.t., bet ir todėl, kad ne kiekvienam šis žanras pagal jėgas. Bronius Kutavičius ilgai svajojo sukurti, kaip pats sakė, „tikrą“, XIX a. stiliaus operą. Tik 2000-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatytas stambiausias Kutavičiaus sceninis veikalas „Lokys“ pagal Prospero Mérimée novelę (Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretas), kuris, palyginti su kitomis lietuviškomis operomis, repertuare išsilaikė rekordiškai ilgai, iki 2007-ųjų. Minint kompozitoriaus 90-ąsias gimimo metines ir įvairiose Lietuvos salėse skambant jo muzikai, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ėmėsi vėl atgaivinti „Lokį“ su nauja komanda, atlikėjais ir koncepcija. Šis klaipėdiečių sprendimas, aplenkiantis visokius pragmatiškus skaičiavimus, rodiklius ir kitus formalumus, vertas didžiausios pagarbos. Jau pats operos pastatymo faktas ir įdėtas didžiulis darbas – išskirtinė dovana ir dėmesys pernai mirusio kompozitoriaus atminimui.

Jei kalbame apie žanrą, „Lokys“ iš dalies atitinka tradicinės operos reikalavimus. Čia Kutavičius netgi šiek tiek nutolsta nuo savo paties išrasto unikalaus teatro modelio – rezistencinio, tarsi esančio už „oficialios“ scenos ribų, egzistenciškai paveikaus, kokios buvo, pavyzdžiui, jo „pagoniškos“ oratorijos. Vis dėlto ši opera nėra nei XIX a. grand opera, nei tipiškas XX a. modernios operos provaizdis. „Lokys“, vėlgi, kutavičiškai kitoks, savotiškai apibendrinantis ankstesnio kompozitoriaus braižo pokyčius. Kamerinis veikalo formatas diktuoja tirštos muzikinių ir teatrinių idėjų koncentracijos būtinumą, o savitą intonacinę sferą, kaip svarbiausią raiškos, charakterizavimo priemonę, Rūta Stanevičiūtė (jos išsamus tekstas publikuojamas puikiai parengtame operos buklete) prilygina savotiškam „sugrįžimui prie pačių operos ištakų: tai bandymas spontaniškumo estetika užmaskuoti tariamą žanro priklausomybę „muziejinių“ konvencijų pasauliui“.

Taigi muzika diktuoja visą teatrinį-vaizdinį antstatą, tad orkestro reikšmė, be abejonės, yra esminė. „Lokio“ partitūra sudėtinga, repetityvinė plėtotė kaitaliojama arba sluoksniuojama su rečitacijomis, liaudies dainų atgarsiais, dermėmis, choralo, polonezo ir kt. stilizacijomis. Iš pirmo žvilgsnio nuolat kintanti arba ryškiai kontrastuojanti medžiaga, tie skirtingų muzikų kontrapunktai kelia eklektikos įspūdį, primena kino montažo principus. Tačiau kompozitoriaus gebėjimas suvaldyti formą visą šią margą tėkmę paverčia prasminga ir tikslingai dramaturgiją kuriančia priemone, įgaunančia nenusakomo ritualo pavidalą.

Kaip ir prieš du dešimtmečius LNOBT, dabar premjeroje muzikai vadovauja ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui diriguoja Martynas Staškus. Mano stebėtoje pirmoje, spalio 7-osios, premjeroje orkestras įveikė sudėtingą užduotį. Neabejoju, kad pamažu numalšinus jaudulį ir per keletą kitų spektaklių „įsigrojus“, jis turėtų suskambėti raiškiau ir tiksliau, ypač variniai pučiamieji, kuriems Kutavičius skyrė gana svarbų tembrinį (antrame veiksme net ir sceninį) vaidmenį. Vis dėlto tą vakarą pasigedau Kutavičiui būdingos muzikos cirkuliacijos, to būtino ir nuolat jo kūriniuose besisukančio gyvybės rato, kurio dinamiką stabdė per lėtas tempas, lėkštoka eiga, daugelyje epizodų prasminės įtampos stokoję instrumentų grupių sluoksniai. Visa tai trikdė formos pajautą, slopino įtampą, kuri yra bene esminė šio „siaubo trilerio“ savybė. Kas Staškui šįkart padiktavo kitokią nei su kompozitoriumi anuomet pasiektą muzikos traktuotę – gali būti ir retorinis klausimas, bet tikėčiausi, kad muzikinė pusė pamažu įgaus reikiamą pagreitį, o su ja ir solistai suspės žengti koja kojon į naują kokybę.  

Vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“. Jo sumanyta taupi vokalo ekspresija operoje daugiausia reiškiama rečitavimu, arioziniais epizodais. Dainininkai, atrodo, gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę. Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, LNOBT versijoje dainavęs Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį. Andrius Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška. Trumpai pirmame veiksme pasirodęs Grafo antrininkas Šarūnas Šapalas tespėjo parodyti savo sodrų balsą ir, režisieriaus sprendimu, daugiau jo „linijos“ neišvydome. Jaunosios panelės Julijos, Grafo sužadėtinės, paveikslą įkūnijusi Ieva Barbora Juozapaitytė pirmiausia sužavėjo scenos plastika, sėkminga dainavimo ir intensyvoko judėjimo jungtimi (tai solistui itin sudėtinga), o akivaizdžiai patobulėjęs vokalas, gražus balsas ir natūrali vaidyba leido grožėtis viena iš retų operoje melodingų ir itin emocingų partijų. Ryškų, charakteringą Daktaro personažą sukūrė Tadas Jakas, įsiminęs iš visų atlikėjų aiškiausia tartimi, sceniniu laisvumu, kone tobulu balso valdymu.

Didelė dramaturginė atsakomybė ir sudėtingos, nors ir nedidelės, partijos skirtos Grafienei (grafo motinai) ir Vienaakei senei. Pastaroji, simbolizuojanti anapusinį pasaulį, o gal miškuose (apskritai gamtoje) glūdinčią išmintį, o gal tragedijos pranašą, yra viena kertinių visos operos figūrų. Šį vaidmenį atlikusi Aurelija Dovydaitienė raiškiai artikuliavo iš skandavimo ir grubokų garsažodžių supintą kalbėjimą, sukūrė baimę keliantį įvaizdį. Tačiau, nors ir mažiau dramaturgiškai reikšminga, dar paveikesnė atrodė Jovitos Vaškevičiūtės Grafienė. Daug sceninės patirties turinti dainininkė įtaigiai kūrė pamišėlės portretą, per savo gana retus pasirodymo epizodus keldama šiurpulį ir dainavimu, ir vaidyba.

Visi vaidmenų atlikėjai, kuriuos ne visus paminėjau, sėkmingai ar mažiau sėkmingai rado vietą plačias raiškos galimybes suteikiančiame veikale. Žinia, šiuolaikinė operos kalba kiekvieno operos teatro kolektyvui kelia iššūkių, reikalauja įgūdžių, tad reikia tik pasidžiaugti, kad visiems dalyviams, tarp jų ir smarkiai tobulėjančiam teatro chorui (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) „Lokys“, akivaizdu, yra įveikiama kartelė ir gera proga iš vidaus susidurti su unikaliu Kutavičiaus muzikos pasauliu. Tokią pat privilegiją turi ir dėl ilgo kelio bei laiko ribotumo mano, deja, nepamatyti vaidmenis kuriantys kitos sudėties dainininkai (Šarūnas Šapalas, Judita Butkytė-Komovienė, Gunta Gelgotė, Kšištofas Bondarenko, Aurimas  Raulinavičius, Audrius Rubežius, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė, Farshadas Abbasabadi ir kiti).

Tačiau, kad ir kokia būtų solistų sudėtis, visi, žinoma, turi paklusti ne tik muzikos (dirigento), bet ir režisieriaus vizijai, kuri gali būti palanki talentingosioms atlikėjų pusėms atskleisti arba ne; sutapti su kompozitoriaus muzikine koncepcija arba nesutapti. Šiuo atveju režisieriaus Gintaro Varno operos „perskaitymas“ kėlė bene daugiausia klausimų, neskaitant seno iššūkio – bet kokį statytoją „įkaitu paimančio“ Sluckaitės-Jurašienės libreto, kurį pats Kutavičius gerokai koregavo, bandydamas priartinti prie savo muzikinės vizijos, bet, akivaizdu, tobulumo taip ir nepasiekė.

Kutavičiaus kūrybos teatrališkumas ir vizualumas glūdi jo muzikoje, jo garsinėse ir erdvinėse struktūrose, talpioje simbolių-motyvų grupių plėtotėje. Šioje dviejų veiksmų operoje dėmesys koncentruojamas į dviejų pasaulių susidūrimą – realaus ir anapusinio. Tai, kas vyksta scenoje, yra tik pasaka, mitas, kuris prašosi simbolių kalbos ar bent jau siaubo filmų (geriausia archyvinių, nespalvotų) estetikos. Režisierius Varnas, pristatydamas savąją „Lokio“ koncepciją, kaip tik ir pabrėžė siekiantis nebyliojo kino, filmų apie vampyrus, vokiško ekspresionizmo kine estetikos, kuri geriausiai perteiktų jo viziją į kiek kitur dedamą akcentą – į pagrindinio herojaus Šemetos prigimties dvilypumą, balansavimą tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu), kol galiausiai tragiškai nugali žvėriška prigimtis... Statytojų siektas kinematografinis siurrealizmas ir muzikoje užkoduota įtampa, niūrumas, kontrastų efektai būtų tie bendri vardikliai, sudarantys muzikos ir scenos vienį, žinoma, jei pavyktų sumanymą įgyvendinti iki galo. Rezultatas atrodė kiek kitoks. Režisieriaus Varno ir jo komandos – Gintaro Makarevičiaus scenografija, Dainiaus Bendiko kostiumai, Viliaus Vilučio šviesos, Manto Stabačinsko choreografija – pastatymas išsikristalizavo į labiau melodramatinę, buitiškai realistinę traktuotę. Įdomu, stilinga, tik ar tai nedisonuoja su pačia muzika?

Simbolikos scenoje būta, tačiau ji kažkodėl neplėtojama, nesurezonuojanti savo forma, prasme. Puikus sumanymas greta Grafo Šemetos parodyti jo Antrininką (kaip antrąjį „aš“, kovojantį vidines kovas) antrame veiksme buvo pamirštas, nors galėjo prasmingai įsikomponuoti kad ir vestuvių scenoje bei kitur; kartą šmėkštelėjusi Grafo dvilypės prigimties užuomina veidrodžiuose taip pat daugiau „nesuskambėjo“; reklamos kampanijoje intensyviai eksploatuotas lokio kailis su galva, suteikęs gana efektingos fantasmagorijos pirmo veiksmo pradžioje, toliau niekur nebuvo išnaudotas. Tiesa, scenos gilumoje pasitelktas šešėlių teatro principas – puikus sumanymas, tačiau kartkartėmis ten praslenkantis lokio siluetas arba iš popieriaus sulankstytų paukščių ant strypų „plazdenimas“ teparodė mažą dalį (ir ne pačią įdomiausią) tokios stilistikos galimybių. Negana to, palyginti maža Žvejų rūmų scenos erdvė buvo dar labiau sumažinta įspraudžiant ją į „realistiškus“ bajorų svetainės ar bibliotekos knygų lentynų rėmus ir kiek labiau atsivėrė tik miško scenose. Apie tikrą chaosą vestuvių puotoje su garsiu batų bildėjimu šokant, visiškai užgožusiu muziką, nė nekalbėsiu.

Šios Kutavičiaus pasakos (tebūnie filmo) koncepcija prašyte prašosi prasmingesnės ir esminės simbolikos, teatrinio sąlygiškumo, metaforos, „pasakinio“ buvimo tarsi čia ir sykiu niekur. Netgi  vilsoniška sceninė statika čia nebūtų akibrokštas. Paradoksalu, bet statika kaip tik išlaisvina muzikos tėkmę, o „tikroviškumas“ ją sukausto, stabdo, nes niekada nebus toks talpus ir lakus kaip pati muzika, kuriai niekada neprilygs tikrovė, juolab tik dirbtinai vaizduojama. Įsimintinų režisieriaus Gintaro Varno operinių darbų aruoduose stūkso iškili viršukalnė – Onutės Narbutaitės „Korneto“ pastatymas, kurio koncepcija tobulai rezonavo su muzika ir visu turiniu. Taip, „Lokys“ kalba visiškai kitokia kalba ir pasakoja kitą istoriją, bet meistrystės pasitelkti reikiamas prasmes ir simboliką iš režisieriaus neatimsi. Kodėl manyta, kad čia to nereikia?

Sceninio gyvavimo procese, tikiuosi, kai kas dar patobulės. Tad šįkart, atsižvelgiant į visas aplinkybes, operos „Lokys“ pastatymas nepakylėjo, nors ir nenuvylė. Svarbu, kad ateiti į sceninį „Lokį“ įdomiau nei klausytis jo kompaktinės plokštelės įrašo („Ondine“, 2002). O lietuviškų operų badmečiu – tai neabejotinai išskirtinis įvykis mums visiems.

 

 

 

Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Vladimiras Prudnikovas (Profesorius). M. Aleksos nuotr.
Vladimiras Prudnikovas (Profesorius). M. Aleksos nuotr.
Vladimiras Prudnikovas (Profesorius) ir Tadas Jakas (Daktaras). M. Aleksos nuotr.
Vladimiras Prudnikovas (Profesorius) ir Tadas Jakas (Daktaras). M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Šapalas (Antrininkas) ir Andrius Apšega (Grafas Šemeta). M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Šapalas (Antrininkas) ir Andrius Apšega (Grafas Šemeta). M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė) ir Virginijus Pupšys (Pranciškus). M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė) ir Virginijus Pupšys (Pranciškus). M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė). M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė). M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Grafas), Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė). M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Grafas), Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė). M. Aleksos nuotr.
Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Tadas Jakas (Daktaras), Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė), Virginijus Pupšys (Pranciškus). M. Aleksos nuotr.
Tadas Jakas (Daktaras), Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė), Virginijus Pupšys (Pranciškus). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Rojus (Maršalka), Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Rojus (Maršalka), Andrius Apšega (Šemeta) ir Ieva Barbora Juozapaitytė (Julija). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Lokys“. M. Aleksos nuotr.
Operos „Lokys“ kūrybinė grupė. M. Aleksos nuotr.
Operos „Lokys“ kūrybinė grupė. M. Aleksos nuotr.