Žanras Kutavičiaus (I)

Perfrazuotą teksto pavadinimą pasiskolinau iš Osvaldo Balakausko straipsnio „Būdas Kutavičiaus“ antraštės („Kultūros barai“, 1988, Nr. 6). Šį rudenį minint Broniaus Kutavičiaus 90-ąsias gimimo metines ir prieš metus kompozitoriaus netekus, vis dažniau ne tik prisimenama ir atliekama jo kūryba, bet ir atgaminama daugybė senų ir naujų rašytinių bei sakytinių pasvarstymų, nagrinėjimų, įspūdžių, prisiminimų apie šį kultūros fenomeną. Savo guru Kutavičių laiko ne tik jo mokiniai, bet ir visa muzikų bendruomenė – nuo vyriausių, kartu nuėjusių duobėtus kelius iki oficialaus pripažinimo, iki jauniausių, nepažinojusių jo, tačiau atrandančių šią kūrybą kaip begalinį, naują, bet savą pasaulį. Užsienio kolegas muzikus ir dabar regiu sustingusiais iš nuostabos veidais išgirdus Kutavičiaus kūrinį...

Nėra Lietuvoje kito kompozitoriaus, kurio kūryba ne sukeltų ginčus ar prieštaringas nuomones, o suteiktų tiek daug erdvės apmąstymams, kontekstams, savęs pažinimui, sukrėstų aktualija arba istoriniais, mitologiniais momentais, būtų ryškiausias kultūros atramos tonas. O ir Kutavičiaus kūrinių gausa pritrenkianti – visuose įmanomuose žanruose (nuo sceninių, orkestrinių kūrinių iki dainų vaikams, teatro ir kino muzikos) jis paliko ryškų kokybės pėdsaką, nors Balakauskas yra taikliai pasakęs, kad jo žanrai yra „pakilę iš vietų“ ir su tais, kuriems Kutavičius priskiria savo kūrinius, net neturi nieko bendra. Tai kur kas platesnis ir unikalesnis reiškinys, nuodugniai tyrinėjamas ir mokslo žmonių.

Pastaruoju metu Lietuvos koncertinį gyvenimą kone užgriuvo Kutavičiaus žanrinės įvairovės lavina. Džiugu, kad minint kompozitoriaus atminimą scenose kaip niekad intensyviai skamba jo kamerinė ir chorinė muzika. Iš naujausių įvykių – choro „Aidija“, styginių kvarteto „Mettis“ ir kitų atlikėjų koncertas Vilniaus rotušėje su „Paskutinėmis pagonių apeigomis“; kūriniai, skambantys festivaliuose „Muzikos ruduo“, „Permainų muzika“ ir kitur, Klaipėdoje bus pakartota opera-pasaka vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“, ką jau kalbėti apie naujai pastatytą operą „Lokys“, vertą atskiro dėmesio. 

Vienas iš Kutavičiaus kūrybos vakarų įvyko rugsėjo 28 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Pirmoje jo dalyje išgirdome jau senokai gyvai girdėtus kūrinius – „Roberto demonus ir angelus“ dviem fortepijonams (2007), „Gervių šokius“ klarnetui ir dviem fortepijonams (1989) ir „Disputą su nepažįstamuoju“ dviem fortepijonams ir fonogramai (1982) – mažą dalelytę iš itin gausaus Kutavičiaus kamerinės muzikos palikimo, kurią atliko fortepijoninis duetas Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas bei klarnetininkas Rimvydas Savickas. Koncertas vėl patvirtino Donato Katkaus išsakytą mintį, kad Kutavičius yra vienas tų, kurie savo kūrybos „netiražavo“, nedaugino pagal kažkokį pasirinktą kurpalių (ko, pripažinkim, pasitaiko kūrybos pasaulyje). Kiekvienas jo kūrinys unikalus – idėjomis, kaskart savita sąranga, muzikine ir žodine poetika, skambesio ieškojimais. Unikalus ir su kiekvienu kūriniu vis kintančiu, kutavičišku minimalizmu, kilusiu iš sutartinių. Ir kaskart paradoksaliai nuostabia minimalizmo ir romantizmo simbioze, sukuriančia nepaprastai stiprų ryšį su klausančiuoju. 

Skambant keturių dalių „Gervių šokiams“, puikūs atlikėjai leido panirti į unikalią tėkmę, o klarnetininko Savicko jautrumas tembrui ir poetinei raiškai leido skleistis nevalingai aplankantiems vaizdiniams (ypač antroje dalyje), primenantiems kažkada Algirdo Martinaičio parašytus žodžius, matyt, apie šį kūrinį: „Gervė pamažėle leidosi taip, tarsi mūsų akivaizdoje į sodo erčią prie ramiųjų žilvičių leistųsi šimtmetis“...

Didžiulį įspūdį padarė ir nepamenu kada gyvai girdėtas „Disputas“. Čia jau nuoširdų bravo sakau fortepijoniniam duetui, ypač Ibelhauptui, kurio partija pareikalavo itin daug ištvermės ir kurią jis, netausodamas jėgų, atliko įspūdingai – tikslia motorika ir pribloškiančiai stipriai finale užauginta kulminacija.

Antra koncerto dalis leido patirti tarsi savotiškas laiko transformacijas. Kutavičiaus simfoniją-oratoriją „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“, dirigavo Robertas Šervenikas.

Pirmas dvi kūrinio dalis, kuriose įprasminamas Gedimino sapnas, Vilniaus miesto pradžia ir šlovinamas Vilniaus universiteto įkūrimas, Kutavičius sukūrė dar 1973-iaisiais, Vilniaus miesto 650 metų jubiliejui. Po 25 metų, šiek tiek pakoregavęs pirmąsias, kūrinį papildė dar dviem dalimis pagal Sigito Gedos tekstus. Jose perteikiamas tragiškas 1831-ųjų sukilimas ir universiteto uždarymas jį numalšinus bei naujausių laikų įvykis – Katedros atšventinimas ir sugrąžinimas tikintiesiems. „Istoriškai filosofinės muzikos pavyzdys“, – apie Kutavičių yra sakęs lenkų muzikologas Andrzejus Chłopeckis. Tai ir retas pavyzdys to, kaip stambios formos šiuolaikinis kūrinys gyvena ilgalaikį koncertinį gyvenimą – jis ne kartą skambėjo ne tik Lietuvoje (pastarąjį kartą 2019 m. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Kauno filharmonijoje), bet ir Odensėje, Danijoje, prestižiniuose „Varšuvos rudens“, „Prahos pavasario“ festivaliuose, LNSO ir Kauno choras, diriguojami Roberto Šerveniko, kūrinį įrašė į kompaktinę plokštelę (išleido „Ondine“, 2001).

Jei vis dėlto „Epitafiją“ vadintume oratorija, tai žvelgiant į šį žanrą apskritai jis, pripažinkime, savo prigimtimi pasmerktas statikai ir pernelyg apibendrintoms mintims. Kutavičius šį žanrą paverčia unikaliu potyriu – jo ankstyvosios oratorijos („Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“, „Pasaulio medis“, „Magiškas sanskrito ratas“), prisiminkime, sovietmečiu buvo kultūrinės rezistencijos apraiška, apeiga, kelianti nuostabą savo unikaliais pavidalais ir koncepcijomis. Vėlesnėse („Epitafija“, grandioziniai ciklai „Metai“, „Jeruzalės vartai“ – už pastarąją skirta Nacionalinė premija) paliečiami globalesnių idėjų horizontai, girdimi ne vien lietuvių, bet ir įvairių pasaulio tautų folkloro atgarsiai. 

Klausantis „Epitafijos“ nuostabą vėl kėlė savitas, talpus Kutavičiaus kalbėjimas – nedaugžodžiaujant, su repetityvinės plėtotės pagalba saikingai pinant motyvus, sluoksnius, poliritmiją, tekstus, visu tuo pripildant erdvę sodrių sąskambių, atgarsių, prasmių. Kiekviena dalis stilingai atliepia epochą, primena ir tarsi kviečia asmeniškai išgyventi tas hipotetiškas praeities akimirkas, kurios jau yra nugulusios pamirštuose vadovėliuose, o čia atgyja pažįstamais garsiniais pavidalais ir gyva emocija.

Pagyrimo žodžio verti Nacionalinis simfoninis orkestras ir choras „Vilnius“, deramai įvertinę kompozitoriaus atminimą pagerbiantį įvykį: „Epitafija“ atlikta susikaupus, nuoširdžiai ir pakiliai, dirigentui Šervenikui emocingai skatinant ir užtikrintai valdant visą dinaminę ir dramaturginę eigą. Gaudžiant publikos ovacijoms dirigentas iškėlė rankas „į dangų“ ir simboliškai padėkojo kompozitoriui.  

P. S. Kutavičiui labai rūpėjo aktualūs nūdienos klausimai, jis jautriai išgyveno ir politinius sukrėtimus. Nepamirštamas jo muzikinis paminklas „Balandžio dešimtoji, šeštadienis...“ balsui ir orkestrui, Lenkijos vadovų žūčiai per lėktuvo katastrofą 2010 m. atminti. Baisu ir pagalvoti, kaip kompozitorius išgyventų dabartinį karo Ukrainoje siaubą... Bet būtų labai įdomu, kokiu žanru ir kokia kalba dabar jis prabiltų į pasaulį...