7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šedevras, ritualas, Kaunas?

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas „Kauno kantata“

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Nr. 31 (1438), 2022-10-07
Muzika
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.

Programai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ netrūksta ryškios komunikacijos ir rinkodaros. Šalia kartkartėmis parengtų pranešimų spaudai, paveikiausiai socialiniuose tinkluose, renginiai, projektai pristatomi ir asmeniškai. Kartais informacijos tiek daug, kad ji suveikia priešingai. Panašiai įvyko ir šį kartą – net neplanavau eiti į „Kauno kantatą“. Ne tik dėl alergijos pompastiškiems, proginiams renginiams. Neigiamos įtakos turėjo pretenzingas pavadinimas ir vieta – „Žalgirio“ arena. Net ir apsisprendus vis dėlto nueiti mano skepsis didėjo: kodėl muzikos autorius net iš Pietų Afrikos Respublikos, o vizualių sprendimų – iš Didžiosios Britanijos? Kodėl reikia tiek atlikėjų ir tokios didelės kūrybinės komandos? Kodėl arena? Kodėl vyks dvi dienas? Ir taip toliau.

 

Pasirinkau tos, anot reklamos, „unikalios, specialiai Kaunui kurtos muzikinės patirties“ pirmąją dieną, rugsėjo 30-ąją. Eilė, ta pati patikrinimo schema, įvairiomis kryptimis judantys klausytojai ir atlikėjai, ceremonialūs rengėjų pasisveikinimai su valdžios bei kultūros atstovais. Projekto erdvėje – įspūdinga, daugiadalė scena, teatrališkas atlikėjų išdėstymas, truputį pavydus mano žvilgsnis į sėdinčiuosius pakraščiuose. Pasigirdo būgno garsai, tikriausiai turintys skelbti pradžią, o gal sutelkti dėmesį ir nutildyti žiūrovus, kurie taip ir nenustojo kalbėtis per visą kūrinį. Žmonės, daugybė žmonių... judančių nenuspėjamomis kryptimis, ekrane vardai, pavardės, veidai, žvelgiantys iš nuotraukų, Kaune gyvenusių įvairių tautybių žmonių skaičiai, čia pat solistai, skaitovai, chorai, ansambliai, orkestrai... Ar tai ir yra Kaunas? Ar tai toks tas prarastasis Kaunas?

 

Stengiausi įsiklausyti, įsijausti, išgirsti, įsižiūrėti. Stropiai apėjau sceną ratu, gerte gėriau tai, kas tikriausiai turėtų tvyroti ore. Nepanorau lįsti į scenos labirintą, tarp aukštėliau sėdinčių muzikantų, kur vieni žmonės judėjo vorele kaip skruzdėlės, o kiti mąsliais veidais klausėsi daugialypės muzikos. Ar mes tikrai esame to meno kūrinio dalis? Dalis manęs visą laiką jautėsi kaip teatre, kita dalis bandė fiksuoti vyksmą. 

 

Stebėdama, klausydamasi, kartais susigraudinusi ir gėrėdamasi, principingai (gal piktybiškai?) tikrinau rengėjų pažadus. Taip, mes girdėjome kantatą. Taip, Kauno, pasakojančią apie Antrojo pasaulinio karo pradžią. Veikale buvo solistai ir deklamuotojai, simboliškai bylojantys į keturias pasaulio puses. Apšvietimo išskiriami suaugusiųjų ir vaikų chorai, įvairūs ansambliai ir orkestrai. Puikus įgarsinimas leido girdėti viską iš bet kurios vietos. Ne visuomet aiškų boso tarimą buvo galima pasitikrinti vaizdo medžiagoje, tačiau apie ką buvo dainuojama ar giedama jidiš kalba, ekrane neišvydau. Vis dėlto kintanti aplinka – nuo apšviestos iki visiškos tamsos – nuolat vertė gūžtis, įkyriai lindo jausmas, kad gal čia kažkas įvyks. Šiai erdvei priešinausi visa esybe. Kaskart akims užkliuvus už „Žalgirio“ emblemos palubėje, vidinis mano snobas šnabždėjo, kad menas gali atsiskleisti tik tam sukurtoje, pašvęstoje erdvėje. Įsivaizdavau, kad „Kauno kantata“ galėtų būti pastatyta teatre, išnaudojant visas įmanomas jo erdves ir galimybes, o klausytojai galėtų patirti nors dalelę patogios vienatvės muzikai suvokti. Tuo metu net nepastebėjau ant žemės susėdusių žmonių. Pačiai net neatėjo mintis atsisėsti ant žemės, nes norėjosi kiek įmanoma tvirčiau ir saugiau stovėti.

 

Taigi, stovėdama, kaip ir sumanyta kūrėjų, klausiausi ir kaimynų pokalbių, pavargusių vaikų pageidavimų, ir giesmių, rečitatyvų, ir buitiškų prisiminimų tekstų, pareiškimų apie žmonijos atsakomybę, ir klezmerių muzikos, simfoninio orkestro melodijų, pučiamųjų orkestro maršų, folkloro, ir t.t. Iš visų pusių matomas dirigentas Karolis Variakojis tiksliais judesiais laikė viso šio vyksmo kontrolę. Ir vis dėlto priverstinis „patyrimas kojomis“ buvo tik kūniškas nepatogumas. Atėjo suvokimas apie šiandienos aktualijas – kad karas leidžia geriau suprasti gyvybės vertę, išgrynina vertybes, atidengia žmogaus arba žvėries sielą.

 

Kodėl aš čia? Į „Kauno kantatą“, matyt, atėjau dėl litvakės Jenny Kagan – Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės dukters, kurios unikalioje parodoje „Iš tamsos“ neseniai lankiausi ir eisiu dar kartą: dėl to autentiško kalbėjimo ir šeimos jausmo. Dėl sukrečiančių, nepamirštamų jos projektų 2017 m. Kauno bienalėje. Dėl solistų Rafailo Karpio, Agnės Stančikaitės, Stepono Zonio, Tshegofatso Moengo iš Pietų Afrikos Respublikos, skaitovių Bellos Shirin ir Violetos Rakauskaitės-Shtromas, didelių ir mažų Kauno kolektyvų, kurių visų nė neišvardysiu: Kauno miesto simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro, pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių, VDU studentų styginių kvarteto ir kt.; dėl Seinų teatro klezmerių orkestro, dirigento Karolio Variakojo, kuriam, regis, nėra neįmanomų projektų; dėl litvako kompozitoriaus Philipo Millerio, 2009 m. Kauno bienalėje dalyvavusio su projektu „Where is Kovno“. Iš dalies ir dėl kito litvako Williamo Kentridge’o, kurio paroda „Tai, ko nepamename“ eksponuojama Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ėjau todėl, kad prasmingus projektus pristato „Kaunas 2022“ rengiamas „Istorijų festivalis“. Ir dėl to Kauno, kuris buvo prarastas...

 

Likau sužavėta renginio režisieriaus Chriso Baldwino (Didžioji Britanija, Bulgarija) sprendimais, kaip ir kitų meistrišku darbu – aranžuotojo ir garso miksuotojo Jievaro Jasinskio, garso režisieriaus Kęstučio Dulinsko, projekcijų autoriaus Tomo Brazio, apšvietimo dizainerio-programuotojo Luko Zaveckio, scenos įrengėjų Lino Kazlausko ir Renatos Krapikaitės, prodiuserės Inos Pukelytės.

 

„Kauno kantata“ nepaliko abejingų. Po renginio socialiniai tinklai mirgėjo nuo įvairių, dažniausiai pozityvių nuomonių, savo potyriais ir padėkomis dalijosi ir patys atlikėjai. Ir manęs tikriausiai ilgai nepaliks tie garsai, vaizdai, mintys... Nors iš šio daugiareikšmio klasterio išsivadavus – gerokai palengvėja. Tik... kaži ar įmanoma išsivaduoti iš savo istorijos.

„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Rafailas Karpis. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Rafailas Karpis. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Agnė Stančikaitė. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Agnė Stančikaitė. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Bella Shirin. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Bella Shirin. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Karolis Variakojis ir Kauno simfoninis orkestras. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Karolis Variakojis ir Kauno simfoninis orkestras. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Karolis Variakojis ir Kauno simfoninis orkestras. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Karolis Variakojis ir Kauno simfoninis orkestras. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
Projekto „Kauno kantata“ meninė komanda. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
Projekto „Kauno kantata“ meninė komanda. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Steponas Zonys. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Steponas Zonys. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Tshegofatso Moengas ir Violeta Shtromas. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.
„Kauno kantata“. Tshegofatso Moengas ir Violeta Shtromas. G. Jovaišos / Kaunas 2022 nuotr.