Orkestro ir vokalo harmonija

Rugsėjo 30-osios vakarą Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo orkestro darbu – Georges’o Bizet operos „Karmen“ koncertiniu atlikimu – prasidėjo naujas šio kolektyvo koncertų sezonas. Tai solidi, reikšminga ir ženkli metų pradžia. Į Nacionalinėje filharmonijoje koncertuojančio Valstybinio simfoninio orkestro koncertą susirinko ištikima klausytojų minia. Deja, šių veidų beveik nepamatysime filharmonijos rengiamuose koncertuose. Gal apie tai verta pamąstyti, paanalizuoti?

Šįkart koncertinėje scenoje – Bizet „Karmen“. Šioje vietoje dera pasakyti, kad Rinkevičius – pastaraisiais dešimtmečiais daugiausiai operų sėkmingai pastatęs dirigentas, bet... ne Lietuvos teatre. Maestro, išryškinęs nuo pat pradžių eksponuojamus leitmotyvus, kūrė intensyviai plėtojamą muzikos dramaturgiją. Skambėjo herojų sankirtos, emociniai proveržiai, harmonijų, spalvinių ir ritminių derinių, dinamikos kontrastai, solinių instrumentų artikuliacijų tikslumas pamažu įvedė klausytoją į veiksmo atmosferą, herojų aplinką, konfliktinių kolizijų terpę. Ryškus pavyzdys – antro veiksmo Andantino quasi Allegretto, Karmen daina. Pradėta neutralia emocija, neskubant, ji buvo išplėtota iki kunkuliuojančių emocijų.

Prancūziškų operų melodinė linija kitokia nei itališkų. Melodinė sandara ir ritminiai dariniai, teksto artikuliacija dainininką verčia paklusti frazavimo subtilybėms. Operos partijas atliko Ieva Prudnikovaitė (Karmen), Edgaras Montvidas (Don Chosė), ukrainietė Ksenija Bachritdinova-Kravčuk (Mikaela), Kostas Smoriginas (Eskamiljas). Puikiai derėjo solistų ansamblis. Gerai jie jautėsi avanscenoje, siekdami organiškai dalyvauti muzikos vyksme ir emociškai bendrauti. Džiugu buvo klausytis dainininkų, galinčių dainuoti mintinai ir laisvai įprasminti muzikinį tekstą.

Prudnikovaitę teko girdėti ir teatro scenoje. Tačiau, pasirodo, dirigentas solistui gali suteikti dar platesnius sparnus. Girdėjome vokaliai ir vidinių poteksčių turtingą, pilnakraujį viliokės, gebančios žavėti, mylinčios, ryžtingos moters vaidmenį. Plastiškai, lygiai ir raiškiai visuose registruose skambančiame balse atsispindėjo kontrastingos emocijos. Joms reikšti Prudnikovaitė meistriškai naudojosi ne tik artikuliacija, bet ir balso spalvų efektais. Pagirtinas solistės muzikalus kontaktas su orkestru.

Didžiausias vakaro iššūkis – Montvido sukurtas Don Chosė paveikslas. Ar sudainuota Chosė tenor spinto partija dabar reiškia reikšmingą posūkį šio tenoro sceninėje kūryboje? Ką tik puikiai dainavęs „Rigoleto“ pastatyme, solistas prieš kelerius metus žurnalistams yra sakęs: „Sakoma, jei gali padainuoti Hercogą „Rigolete“, tada gali dainuoti viską.“ Tokiems šuoliams iki Chosė reikia daug drąsos, kasdienio protingo darbo, kontrolės, pasitikėjimo savimi. Montvido dainavime negirdėti nieko spontaniško, juntama puiki savikontrolė. Pas mus reta, kad taip protingai būtų naudojamasi gamtos dovana. Girdisi, kaip instrumentiškai tiksliai išdainuojama partija, kaip ieškoma būdų taikliai perteikti kompozitoriaus užkoduotą mintį ir emociją. Tarsi meistras, pats kuriantis instrumentą ir išgaunantis iš jo tuos garsus, kuriuos nori, dainininkas veda prasmingas vokalines linijas ir priverčia klausytojus patikėti reiškiama tiesa. Keli Chosė partijos epizodai buvo netgi ypatingi – paskutinė tenorus bauginanti arijos frazė aukštame registre padainuota itin emocionaliai ir... visaverčiu garsu išgaunamu piano (!), kaip partitūroje. Emocinę įtampą pasiekusį operos finalą įprasmino ekspresyvus Chosė ir Karmen duetas. Tokio atlikimo reikia linkėti ir teatro scenoje.

Puiki Bachritdinovos-Kravčuk Mikaela prisistatė gražiu balsu ir tvirtos moters charakterio personažu. Smoriginas laisvai jautėsi atlikdamas Eskamiljo vaidmenį. Visada malonu klausytis gražaus balso tembro. Tačiau susikaupti būtina, nes gera akustika išryškina ir visus intonacinius paklydimus.

Filharmonijos salėje puikiai girdėjome orkestrą, raiškias medinių pučiamųjų, trimitų solines partijas ir ansamblius (orkestro koncertmeisteris Kristupas Kelleris), paklūstančius aistringai dirigento kuriamai dramai.