Trys seansai

Šarūnas Nakas – kompozitorius, muzikantas, švietėjas, eruditas – į Lietuvos kultūros pasaulį it kometa įsiveržė dar studijų metais, iškart suradęs savo unikalų pasaulėvaizdį, kuriame dera visiškai naujas žvilgsnis į komponavimą, scenos meną, kultūros paveldą ir originali įvairių pasaulio tradicijų refleksija. Jis meistriškai suderina akademinę mokyklą, jos griežtus reikalavimus dėl profesionalumo ir eksperimentą, pasireiškiantį kaip hepeningas ar performansas. Galbūt egzistencinis nerimas, metafizinių tiesų trauka verčia Naką ne tik išgryninti savo muzikines idėjas, privesti jas iki tobulo abstrahuoto pavidalo, bet ir sieti su kasdienos ritmu, gyvenimo pulsu, istorija. Taip gimsta tik jam būdingi kūriniai, kuriuose ryškus teatrinis, tarpdisciplininis dėmuo. Be to, suvokdamas muziką ir iš išorės (kaip kūrėjas), ir iš vidaus (kaip dalyvis), jis generuoja kaskart kitokį, gyvą muzikos veiksmą, kupiną daugiasluoksnių prasmių ir visada intriguojantį, bet niekada – pompastišką, egocentrišką ar atskirtą nuo recipiento. Dėl šių ypatybių ir išsilavinimo įvairiapusiškumo, nuolatinio buvimo muzikos srityje ir taip pat jos formavimo tasai įtraukumas lėmė, kad Naką nuolat supa ir jo kūrybą įgarsina geriausi Lietuvos atlikėjai, solistai, instrumentininkai, visi drauge kurdami savitą Nako fenomeną.

Šį rudenį „Organum“ koncertų salė sezoną pradėjo trimis kompozitoriaus koncertais-performansais, pavadintais „Trys seansai“. Pirmasis, „Kosminės vibracijos“, įvykęs rugsėjo 10 d., buvo skirtas žymiam kompozitoriui ir pianistui Vytautui Bacevičiui atminti. Iš pradžių Nakas atliko tekstinį performansą apie Bacevičių, kurį pratęsė įspūdingas 53 minučių trukmės seansas fortepijonui (dedikuotas fortepijono solo atlikusiam Petrui Geniušui), elektrinei gitarai (Juozas Milašius), sintezatoriui (Giedrius Nakas), kontrabosiniam klarnetui (Liudas Mockūnas), perkusijai (Arkadijus Gotesmanas) ir elektronikai (Alla Zagaykevych, Šarūnas Nakas). Siekdamas „savaip rekonstruoti dalį Bacevičiaus intencijų“ (mat iš planuotų „Devynių kosminių simfoninių kūrinių“ / „Cycle Cosmique „Sahasrara Chakra“ teparašytas vienas – „Graphique“, 1964), o tos intencijos buvo mėginimas sujungti simfoninį orkestrą su elektroniniu aparatu, siekiant perteikti astralinės sferos vibracijas, Nakas įgyvendino, jo žodžiais, „kosminių vibracijų idėją, kilusią iš praeito šimtmečio pradžios teosofinio romantizmo, o brendusią jau Šaltojo karo metais – sensacingų fizikos atradimų, kosmoso užkariavimo ir atominio karo grėsmės laikais“, be kita ko, panaudodamas sulėtintus karnatinius ritmus, anot jo, „sportinius, uraganinius“ (Pietų Indijos klasikinės muzikos, Karnataka sangita, ritminę sistemą). „Praėjus pusei amžiaus norisi sugrįžti prie lietuvių modernizmo klasiko idėjos kaip inspiracijos kitokiam požiūriui, gal kiek artimesniam dabarties kontekstams. Ko gero, nebereikia ir bacevičiškos mistinio pranašo laikysenos – pakanka konstatuojančio žvilgsnio perspektyvos“, – mįslingai apibūdina savą interpretaciją Nakas.

Muzikos kaip tarpininko tarp žmogaus ir subtiliųjų sferų idėja regimai artima ir P. Geniušui, kurio charizma sukūrė ypatingą aurą. Suprantama, kūrinio sudėtingumas gal ir ne visiems klausytojams buvo perprantamas, priimtinas ar „atvėrė“ tą septintąją viršugalvio čakrą, kurioje išnyksta asmeninis „aš“ ir išlaisvinta individo sąmonė susijungia su kosmine sąmone, bet garsovaizdžio intensyvumas leido jei ne patirti katarsį (tam reikia specialaus muzikinio ir gal net joginio praktinio išsilavinimo), tai bent pabūti dalyviu šiame muzikiniame „praname“ (skr. „nusilenkime“).

Siekis reflektuoti žmogaus racionalų protą viršijančias plotmes garsų pavidalu sieja ir kitus du koncertus: rugsėjo 16 d. įvykusį „Mistinį langą“ ir 23-iąją – „Paveiktą moterį“. Seansas fortepijonui ir transliacijos objektams, kurį atliko pianistas Daumantas Kirilauskas (kūrinys „Mistinis langas“ dedikuotas jam) ir pats kompozitorius (elektronika) kartu su Allos Zagaykevych termenvoksu, taip pat pateikęs tekstinį performansą „Apie bėgančius ir krentančius“, padarė kameriškesnį įspūdį ir buvo tragiškesnių nuotaikų, nelaimės nuojautų persmelktas ne tik dėl pasirinkto pasakojimo apie iš pažiūros atsitiktinių, bet, kaip galima nujausti, lemties ar „nematomos anapusybės rankos“ įvykdytų tragiškų kompozitorių žūčių, pradedant Juozu Pakalniu ir baigiant koncerto akiratyje atsidūrusiu Nako vaizduotę įkaitinusiu prancūzų genijumi „Nušvitusiuoju Nicola“, bet ir dėl kūrinių muzikinės semantikos: dar skambėjo „Ketmanas 2012“, kuriuo Nakas nusilenkė Česlovui Milošui ir „Ugnies ikona 2008“ – In memoriam bičiuliui ir kūrinių atlikėjui klarnetininkui Algirdui Doveikai. Nuolat įspūdingai preciziškai naujus nūdienos opusus atliekančiam Kirilauskui kompozicijų metafizinė švara regimai buvo artima pačia fortepijoninio teksto faktūra, skaidria ir asketiška. Iš tiesų, esminis seanso sumanymas – „akistata su tuštuma, nieko nevykimu, išlaisvėjimu ir sąmonės giedruma“ – buvo įkūnytas nepriekaištingai ir, manytina, dar ilgai vibravo klausytojų vidinėje erdvėje. O galbūt sukėlė ir sąsajas su išgirstomis mintimis, privertė susimąstyti, net nukrypti į budistines meditacijas...

Trečiasis seansas „Paveikta moteris“ kanklių rinkiniui, medinių ir varinių pučiamųjų grupėms (Lietuvos kariuomenės orkestras, dirigentas Egidijus Ališauskas), dedikuotas kanklininkei Aistei Bružaitei, virto tikru spektakliu: autorius vaikščiojo, nešiojo kankles, braukė su didžiule auksine grandine per instrumentus, kalbėjo, kol galiausiai išsitraukė pistoletą, juo simboliškai „duodamas startą“ Lietuvos kariuomenės muzikantams. Kompozicija sukurta tarsi šmaikšti nevaldomų, absurdiškų, netikėtai viena kitą keičiančių situacijų grandinė, o dramaturgija perteikė Johno Cassaveteso filmo „Paveikta moteris“ (1974) pagrindinę mintį apie neadekvačius nervinio išsekimo kankinamos moters veiksmus, su kuriais tenka susitaikyti kaip su neišvengiamybe. Turbūt ne veltui tai yra seansai: pirmasis kūrinys „Tyla ir veidrodis“ (2022, premjera), atliktas Kristi Muhling (kanelė) ir Aistės Bružaitės (kanklės), perteikė sutrikimo būseną (aštrūs, bet spalvingi šių styginių instrumentų skambesiai, išgaunami įvairiais būdais, idealiai atitiko sumanymą), o kulminacinis epizodas, kurio metu lydima pučiamųjų replikų (surdinų vizualika taip pat originaliai prisidėjo prie grotesko ir ironijos nestokojančios partitūros) Aistė skambino atsuktuvu braukdama stygas už ramstelio, atspindėjo nebekontroliuojamos laipsniškai išprotėjančios moters rezignaciją, kai, anot autoriaus, „niekas ir niekaip negali būti pakeista, kai nuolankiai paklūstama beviltiškiausioms aplinkybėms“. Apgaulingai taupios kompozicijos priemonės (improvizuotas dialogas su soliste – performansas „Apie moteris ir kankles“, kiti virtualiai per žodį veikiantys asmenys, „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ autorė, į menininką Andy Warholą šovusi Valerie Solanas ir net šumerų deivė Inana) kuria niujorkietiškos intelektualinės atmosferos perkėlą į Vilniaus erdvę, kartu jai savitai oponuodamos tiesiog spindinčiu lietuvių kalbos, moters ir liaudies instrumento grožiu. Psichoanalitinio seanso meninis analogas garso ir vaizdo mizanscenomis iš tikrųjų rodo rūpestį ir susidomėjimą amžinais neįžvelgiamo, paradoksalaus ir kartu galingai paveikaus žmogaus psichinio pasaulio įvykiais, randa visada aktualių sąsajų nepaisant laikotarpio, geografijos ar kultūrinės aplinkos.

Aktualioji Nako muzika klausytojo ir žiūrovo sąmonėje atlieka komplementarumo funkciją, ir šis komplementarumas perduoda daugiafunkcę patirtį išgrynintu pavidalu; čia technologijos vaidina svarbų vaidmenį. Todėl šios unikalios kompozicijos ir performansai kartu yra jautrus bei taiklus visuomenės pjūvis, pranokstantis akademinės muzikos, teatro, literatūros ir vizualiojo meno rėmus, – visada prasmingos, bet neatsiveriančios iki galo, apimančios visą jausmų spektrą, bet pirmenybę teikiančios klasikinei dramos funkcijai juos transformuoti ir, žinoma, profesionalios, griežtai apmąstytos ir ištobulintos. Tai bruožai, būdingi tikram aukštajam menui ir intelektualiam žmogui per se. Trys „Seansų“ vakarai buvo skirti kompozitoriaus 60 metų sukakčiai ir subtiliai atspindėjo dvasinės kūrybinės raidos kertinius etapus. Ta proga linkime jubiliatui neblėstančio įkvėpimo.