Muzika
Artėjant naujajam Kauno valstybinio muzikinio teatro sezonui, kalbamės su Gabriele Bielskyte – viena iš atlikėjų, įkūnijančių imperatorienę Elžbietą Michaelio Kunze’s ir Sylvesterio Levay miuzikle „Elžbieta“ („Elisabeth“, premjera įvyko 2022 m. vasario 25 d.; režisierė Viktorija Streiča, muzikos vadovas Jonas Janulevičius). Miuziklas gyvuoja daugiau nei trisdešimt metų, rodomas keturiolikoje šalių, o lietuvių kalba – devintoji, kuria prabyla „Elžbietos“ personažai (libretą ir dainas į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė). Šis scenos meno kūrinys – iššūkis ir išbandymas kiekvienam, o ypač pagrindinio – Austrijos-Vengrijos imperatorienės Elžbietos – vaidmens kūrėjai, tad pokalbyje leidžiamės į asmeninių patirčių ir suvokčių gelmes drauge su Gabriele Bielskyte.
„Elžbietos“ premjera įvyko vasario 25-ąją – prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, apvertusiam kiekvieno mūsų dabartį, jos suvokimą ir vertinimą. Jau septintą mėnesį gyvename karo realybėje, kasdien mąstydami ir, rodos, negalėdami suvokti, kad karas gali vykti XXI amžiaus pasaulyje, Europoje, kuri suvokiama kaip humanizmo lopšys. Kokios jūsų patirtys ir mintys karo akivaizdoje?
Vasario 24-ąją vyko miuziklo „Elžbieta“ peržiūra, susikaupti buvo tikrai sunku: visas pasaulis atrodė lyg sulaikęs kvapą, taip pat ir mes visi jautėmės siaubingai sukrėsti įvykių Ukrainoje. Prieš repeticiją skambėjo Ukrainos himnas, taip teatro kolektyvas reiškė pagarbą ir palaikymą Ukrainos žmonėms. Prisimindama peržiūrą galiu prisipažinti, kad užliejo labai daug emocijų, kiekvienas žodis įgavo naują prasmę, tai, kas, atrodo, protu nesuvokiama – tapo taip tikra. Kurį laiką rodėsi, tarsi visas pasaulis bijotų įkvėpti, jaustų kaltę, kad džiaugiasi kasdieniais dalykais. Buvo sudėtinga iš to liūdesio ir sielvarto išsilaisvinti.
Jūs įkūnijate imperatorienę Elžbietą ir, kaip minėjote, dabarties tikrovė miuziklui suteikė dar daugiau prasmės, sustiprino išgyvenimų tikrumo jausmą. Papasakokite apie vaidmenį ir šį miuziklą.
Imperatorienė Elžbieta, dar vadinta Sisi, buvo XIX a. grožio ikona, jos tragiško gyvenimo istorija, grįsta autentiškais faktais, perteikiama šiame miuzikle. Tai tikrų tikriausias šokis su mirtimi, kuriame išsiskleidžia plačiausias spektras jausmų ir emocijų, pinantis įvairiausioms istorinių neramumų diktuojamoms aplinkybėms. Miuzikle matome jauną, laisvą mergaitę, jos meilę Austrijos imperatoriui, politines prieštaras, revoliuciją. Dramatiškiausi spektaklyje yra Sisi gyvenimo momentai, o pagrindinė tema – laisvė, jos troškimas, aukojimasis dėl jos ir pačios laisvės aukojimas... Šiais laikais visa tai įgauna didžiulę prasmę.
Miuzikle pasakojama visa Elžbietos istorija – nuo paauglystės iki mirties, o tai reikalauja aktorinės meistrystės. Pasidalinkite savąja patirtimi kuriant šį vaidmenį.
Taip, spektaklyje apimamas labai platus Elžbietos amžiaus spektras. Persikūnyti ir visa tai suvaidinti – didelis iššūkis. Šis virsmas ir yra sudėtingiausias, nes vos per tris valandas žiūrovams reikia perteikti ištisą gyvenimą. Kadangi tai istorinė asmenybė, turi nepradingti nė menkiausia smulkmena, nes tik taip Sisi gyvenimo tragedija gali būti suprantama, kiekvienas poelgis žiūrovams aiškus ir pateisinamas. Šios asmenybės vidinė drama tarytum išgyvenama kiekvieno asmeniškai.
Teatro išskirtinumas ir nuostabumas yra tai, kad kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks, įvyksta magija: nuo pirmų akordų, jau kylant uždangai, mechanizmas užsikuria ir ima vykti tikrų tikriausias gyvenimas. Vaidmuo su kiekvienu spektakliu, manau, keisis ir kiekvieną kartą atsiras vis daugiau spalvų. Mano kaip Elžbietos premjera šiame miuzikle įvyks spalio 23-iąją.
Tai vienas sudėtingiausių mano kurtų vaidmenų visomis prasmėmis. Norėjosi, kad mano personažas būtų kuo artimesnis tikrajai Sisi. Skaičiau labai daug literatūros, gilinausi į biografiją... Stengiuosi pernelyg nesitapatinti su personažais, tačiau ne visada pavyksta. Spektaklyje perteikiami dramatiškiausi jos gyvenimo epizodai, repeticijose išliejome ne vieną ašarą... Nepaisant to, kad Sisi buvo grožio ikona, turėjo mylintį vyrą, vis tiek buvo labai nelaiminga – patyrė daug psichologinių problemų, kovojo su anoreksija, o ką jau kalbėti apie vaikų netektis. Be galo žaviuosi Elžbieta, jos laisvės troškimu, valia ir stiprybe, gebėjimu priešintis sisteminei tvarkai.
Kokios emocijos jus aplanko, kai nuaidi ovacijos, užgęsta šviesos?
Po kiekvieno spektaklio užplūsta skirtingos emocijos... Kartais jauti euforiją, kartais negali sutramdyti ašarų ir suvaldyti emocijų. Dažniausiai iš grimo kambario išeinu paskutinė, stengiuosi pabūti su savimi, viską pergalvoti ir atsisveikinti su personažu, kad jis liktų teatre. Važiuodama namo galutinai atsiriboju nuo vaidmens, grįžtu į save.
Santuoka Elžbietai suteikė imperatorienės titulą, bet kartu ir pareigų, prievolių. Jūsų manymu, moteriai, o ir apskritai kiekvienam individui, santuoka, šeiminis gyvenimas – tai pareiga, teisė, privilegija ar prievolė? Ar diktuojamas sprendimas kaip visuomeninė norma?
Dabartinėje visuomenėje labai gajos klišės, tam tikri įsitikinimų rėmai, kaip reikėtų gyventi ar kurti šeimą. Turbūt dar nenutolome nuo Elžbietos XIX amžiaus, kada, rodos, pagrindinis moters tikslas buvo ištekėti ir susilaukti vaikų. Manau, kiekvienas turėtų gyventi taip, kad jaustųsi laimingas – susituokęs ar nesusituokęs, turėdamas vaikų arba ne. Man asmeniškai šeima – didžiausia dovana ir svarbiausia vertybė. Šeima yra mano stiprybė, mano ramstis, mano jėga; šeimoje esu savimi – tikra, džiaugdamasi ar liūdėdama. Žinau, kad mano artimieji visada bus šalia ir mane palaikys.
Gabriele, kaip jaučiatės būdama XXI amžiaus moteris menininkė? Kokių iššūkių ir uždavinių, kiek ir kokių socialinių laisvių arba suvaržymų esama dabartyje?
Palyginti su XIX amžiumi, manau, turime labai daug laisvės ir galimybę patys rinktis tarp karjeros ir šeimos, ir kaip tai suderinti. Daugybei moterų tai puikiai pavyksta. Esu labai laiminga, kad galiu kurti, dainuoti teatre, rengti vaidmenis spektakliuose. Todėl sakau, kad dabar esame laimingi turėdami tokias plačias galimybes.
Miuzikle atskleidžiamas aristokratiškas gyvenimas, kurio išorinis spindesys gali neretą apgaulingai apakinti. Jūsų patyrimu, kiek matomas grožis atspindi žmogaus vidinę tiesą? Galvojant apie teatro sceną, kiek išorė turi įtakos vidiniam individo pasauliui, o gal vis dėlto asmeninis vidus (su)kuria išorinį?
Kaip matome, išorinis spindesys iš tiesų gali būti labai apgaulingas. Austrijos imperatorienė Elžbieta – viena gražiausių to meto moterų, o viduje – lyg mažas paukštelis, kurį bando uždaryti į auksinį narvelį. Tikrai ne viskas matoma išorėje, ne viską galima joje išskaityti. Kartais tai tiesiog gražus fasadas, o po juo slypi labai daug niūrumo, su kuriuo žmogus neretai paliekamas gyventi ir tvarkytis pats. Gyvenimą, man rodos, puikiai apibūdina Antoine’o de Saint-Exupéry mintis: „Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ Na, o teatre turbūt neatsitiktinai spektaklius pradedame kurti be dekoracijų, kostiumų, kad mumyse pirmiausia rastųsi personažo vidus, o tada imame galvoti ir apie išorę – drabužius, šukuosenas. Apsivilkdamas kostiumą, grimuodamasis, dėdamasis peruką, pamažu persikūniji į kuriamą personažą – tada juo tampi išore ir vidumi.
Jūsų manymu, žmogus yra likimo įkaitas ar savąjį gyvenimą susikuria pats?
Manau, kad likimas mums siunčia išbandymus, kuriuos įveikdami tampame stipresni; taip pat yra daugybė smulkmenų, kurios nėra taip stipriai paliestos likimo piršto, tad patys daugiau mažiau galime jas valdyti. Tikrai verta gyvenimą kurti patiems. Mano mama sako: „Jeigu gyvenimas atsiuntė citriną, pabandyk pasidaryti limonado.“ (Juokiasi)
Kas jums yra laimingas žmogus?
Pirmiausia – laisvas žmogus: laisvas rinktis, laisvas kurti, laisvas mylėti, laisvas tiesiog būti. Laisvas žmogus gali viską.
Kur, jūsų manymu, slypi meno galia?
Menas teikia viltį. Viltį, kad gali būti kitaip. Menas turi stebuklingą galią pakelti žmogų, suteikti sparnus, įkvėpti siekti savo tikslų, daryti gera. Kartais – sukrėsti, kad įvertintum tai, ką jau turi.
Dėkoju už pokalbį.
