„Čia groti – man didelė garbė“

Kai Valstybinį Vilniaus kvartetą paliko bemaž pusšimtį metų jam atidavęs violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, ši pozicija buvo nestabili – per porą metų pasikeitė keli muzikantai. Šiemet paskelbus konkursą į ilgą ir turtingą istoriją turinčio kvarteto violončelininko vietą, atsiliepė 17 kandidatų iš Lietuvos, Latvijos, Italijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Turkijos bei JAV. Į antrą turą pagal pateiktus vaizdo įrašus ir kūrybinę biografiją buvo atrinkti keturi. Paskutinis etapas vyko Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, kur už širmos griežiančius atlikėjus vertino kompetentinga penkių muzikų komisija. Konkurso laimėtoju tapęs ukrainietis Viktoras Rekalo neslepia džiaugsmo – grodamas Vilniuje jis nori išpildyti ne vieną svajonę ir pristatyti gražiausius savo šalies kompozitorių darbus. Tad susipažinkime su naujuoju kvarteto nariu.

Kaip ir kodėl pasirinkote violončelę?

Griežti violončele pradėjau septynerių. Iki tol – nuo penkerių – nemažai skambinau pianinu, bet prieš pat stojamuosius į Charkivo muzikos mokyklą mane pamatęs jos direktorius kažkodėl nusprendė, kad labiau tikčiau styginiams instrumentams. Nežinia, kokį mano gebėjimą jis tąsyk įžvelgė, bet, faktas, nesuklydo. Paėmęs į rankas violončelę, jos nebepaleidau – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Gal jūsų šeimoje yra daugiau muzikų? Kas paskatino rinktis šį kelią?

Nė vieno! Kai mama nusprendė mane nukreipti į muzikos pasaulį, tikrai nemanė, kad taip padės pasirinkti profesiją. Mūsų namuose visi domėjosi kultūra ir menu, tad, manau, nuvedusi mane mokytis groti mama tiesiog norėjo, kad lavinčiausi, turėčiau širdžiai mielą užsiėmimą, bet ne siekčiau tokios karjeros. Tačiau mielas pomėgis tapo mėgstamu darbu.

Kada palikote gimtąjį Charkivą?

Charkive gyvenau ir mokiausi iki 2017-ųjų, o tada persikėliau į Kyjivą, nes sulaukiau kvietimo groti Ukrainos kameriniame orkestre „Kyiv Soloists“ („Київські солісти“). Man patinka Kyjivas, myliu savo šalies sostinę, bet ji niekada netapo man sava. Tikrieji namai ten, kur mano šaknys ir mano stiprybė, – Charkive.

Su kokiais dar ansambliais ir orkestrais teko groti?

Grojau įvairiuose Ukrainos ansambliuose – „Ukho“ ir „Sed Contra“ Kyjive, „Nostri Temporis“ Lvive, turiu daug orkestrinio muzikavimo patirties – kaip orkestro narys ir solistas, taip pat esu atlikęs pagrindines violončelės partijas. Svarbiausi kolektyvai, su kuriais teko dirbti, – „Kyiv Soloists“, Kyjivo simfoninis orkestras ir „New Era Orchestra“. Taip pat įvairiuose projektuose tekdavo atlikti baroko muziką barokine violončele. Svarbiausi festivaliai, kuriuose dalyvavau – „Musikprotokoll“ Grace ir Beethoveno festivalis Bonoje.

Kodėl pasukote į Vilnių ir nusprendėte tapti styginių kvarteto nariu?

Pirmąsyk šiame mieste lankiausi 2015-aisiais ir išsivežiau pačius šilčiausius prisiminimus apie jūsų sostinę ir jos gyventojus. Užtat, gavęs progą įsilieti į Valstybinį Vilniaus kvartetą, su džiaugsmu skubėjau ja pasinaudoti. Groti šiame kolektyve – man didelė garbė. Kvartetinė muzika jau seniai yra mano svajonė. Turiu kamerinio muzikavimo patirties. Kelerius metus teko groti su Kyjivo „Danapris String Quartet“. Tai ambicingų muzikantų komanda, kurią vienijo siekis pristatyti naująją muziką, taip pat skleisti Ukrainos kultūrą pasaulyje. Dabar vienas svarbiausių mano siekių – pristatyti Lietuvos publikai brandžiausius ir gražiausius ukrainiečių kūrėjų darbus, pavyzdžiui, Boryso Liatošinskio kvartetus. Taip pat atlikti vėlyvuosius Beethoveno kvartetus, pažinti ir pagroti lietuvių autorių kūrinius. Lietuvos kompozitorių kūryba mane labai domina.

Kur pastaraisiais metais buvo jūsų namai?

Iki Rusijos invazijos į Ukrainą gyvenau Kyjive. Prasidėjus karui persikėliau į Lvivą, tada su Kyjivo simfoniniu orkestru leidomės į koncertų turą Vokietijoje. Po šių koncertų pasilikau Berlyne, kur su savo kolegomis ukrainiečiais grojome įvairiuose kamerinės ir simfoninės muzikos projektuose. Ir štai atsirado galimybė išbandyti laimę ukrainiečiams tokioje draugiškoje Lietuvoje.

Jūsų draugė – taip pat profesionali muzikantė. Ketinate ir ją atsivežti į Vilnių?

Inna – puiki fleitininkė, atlieka solo partijas Poznanės filharmonijoje. Ji ypač talentinga atlikėja. Nuo tada, kai susipažinome, kartu grojome daugybėje koncertų. Galbūt kada pagrosime ir Lietuvoje.

Ką mėgstate, be muzikos?

Literatūrą – pats rašau poeziją ir mano geriausius tekstus kai kurie Ukrainos kompozitoriai netgi pritaiko savo vokalinei muzikai. Esu didelis futbolo gerbėjas, taip pat labai patinka gaminti, o Vilniuje, jei tik liks laisvalaikio, norėčiau pasimokyti ir barmeno profesijos.

Dėkoju už pokalbį.