Veidrodžių kambario begalybė

Ėjau į koncertą gerai žinodama, ko laukti: aukščiausios klasės XVII a. muzikos atlikėjų, kurių kiekvienas yra savo instrumento ir ankstyvojo baroko stiliaus virtuozas ir kurių atlikimas bus pilnas emocijų, temperamento, kontrastų. Ne veltui visi grupės albumai, pradedant pačiu pirmuoju, išleistu 2019 m., skina apdovanojimus. Ko nežinojau – tai kaip ansamblį priims publika Nacionalinėje filharmonijoje, kur XVII a. muzika skamba tik išimtiniais atvejais, o Vilniaus festivalio klausytojai nėra pratę prie ankstyvojo baroko estetikos. Pasirodo, publika susiūbavo jau po dviejų koncertą pradėjusių kūrinių, atliktų be pauzės. Po trečio – komiško ir labai teatrališkai padainuoto pasakojimo apie priekabią įsimylėjusią senę – susirinkusieji jau rėkė ir kėlė ovacijas. Taip, spindinti kokybė žiba visur ir jos neįmanoma neatpažinti!

Kas tie lengviausiai atpažįstami kokybės atributai? Atlikimo virtuoziškumas (pvz., įspūdingos, kaskart sudėtingesnės, greitesnės melodijos variacijos), daugybė muzikinių niuansų, laisvės ir užkrečiančios energijos pojūtis. Tačiau kaip visa ši magija sukuriama, iš ko ji susideda?

Prieš koncertą teko pakalbinti grupės „I Gemelli“ lyderį, tenorą Emiliano Gonzalezą Toro. Pasikartojome svarbias tiesas apie ankstyvąjį baroką: visų pirma tekstas ir jo prasmė, o muzika – tik poezijos tarnaitė. Be to, svarbiau teatras nei vokalas. Tačiau per pokalbį mane kai kas nustebino ir labai nudžiugino. Pasak E.G. Toro, nors dainininkas neišvengiamai yra pagrindinis pasakotojas, bene dar svarbesnis vaidmuo tenka instrumentams, nes jie savo improvizacijomis piešia paveikslus – tai tapyba garsais. Be abejonės, dainininkai taip pat yra tapytojai, skirtingiems žodžiams ir sakiniams parenkantys skirtingą balso spalvą, niuansą, artikuliaciją, dinamiką. Tačiau tikrieji burtai, magija vyksta instrumentų pasaulyje. Ne veltui ansamblyje „I Gemelli“ basso continuo instrumentai suvokiami ne kaip akompanuojantys dainininkams, o kaip balso tęsinys. Pratęsti balsą, jo pasakojimą – labai graži koncepcija, kuri tikrai keičia atlikėjų funkcijos suvokimą.

Nors koncerto programą ir albumą „Veidrodžių kambarys“ pristatančiame tekste apie tai neužsimenama, man tikroji veidrodžių kambario prasmė yra išsprogdintos ribos. Kambarėlis gali būti mažas (kaip paprastutė strofinė daina arba kaip viena natelė basso continuo eilutėje), tačiau vienas kitą atspindintys veidrodžiai jį paverčia iki begalybės prasitęsiančia erdve. Dėl veidrodinių atspindžių tarsi išnyksta sienos, išsitrina riba tarp materialaus objekto ir daug kartų pakartoto atspindžio, sunku suvokti, kur kas prasideda ir baigiasi. Tokie veidrodžių kambario burtai, žinoma, prasideda nuo paties basso continuo principo – pirmiausia nuo to, keliais skirtingais būdais galima pagroti vieną boso natą. Kartais galima pasirinkti ir koks bus akordas nustatytos harmonijos ribose (kai kuriais atvejais net įmanoma mažorą paversti minoru ir atvirkščiai), bet visada galima rinktis, kaip plačiai ar siaurai akordas išsidėsto abiejose atlikėjo rankose ir klaviatūroje, ar jame dominuoja žemesni, ar aukštesni tonai, ar akordas suskamba visas vienu metu, ar skirtingo greitumo arpeggio, o kartais akordas gali išsilieti į metro neribojamą improvizaciją frazės įžangoje arba pabaigoje. Štai kiek elementų teksto reikšmei perteikti!

Tuomet prasideda antras pasirinkimų lygis – koks instrumentas arba kokie instrumentai groja tą vieną natą. Paskaičiuokime koncerte pasirodžiusius „I Gemelli“ basso continuo instrumentus: dvi violos da gamba, barokinė violončelė, barokinė arfa, vargonėliai, klavesinas, dvi teorbos, kartais viena jų pakeičiama barokine gitara. Taigi aštuoni basso continuo instrumentai. Kiekvienas turi savo unikalų tembrą ir charakterį (o vargonėliai – dar ir kelis skirtingus registrus). Pabandykime įsivaizduoti, kiek variantų galima išgauti iš tos vienos boso natos, naudojant skirtingas instrumentų ir akordo išgavimo kombinacijas. Nesuskaičiuojama! Kaip nesibaigiantys veidrodžių kambario atspindžiai, išsitęsiantys į begalybę. O tada prie basso continuo instrumentų pridėkime dar ir melodinius instrumentus – du smuikus, kurie pakeičia ar palydi dainininkus savo improvizacijomis. Kokią neaprėpiamą muzikos tapybos paletę visa tai dovanoja!

Mes niekada neišgirsime visų baroko spalvų, jei neturėsime tokios muzikinių pasirinkimų galimybės, kokia mėgaujasi ir mus tiesiog pakeri „I Gemelli“. Bet E.G. Toro renkasi tik pačius geriausius. Kiekvienas iš atlikėjų įsilieja į muzikinių paveikslų tapybą savo štrichais, savo kūrybiniais pasiūlymais, savo stulbinančio grožio improvizacijomis. Ir tada publika „kaifuoja“, nes priešais juos vyksta beveik džiazo jam session. Tai vienas, tai kitas instrumentas ar balsas perima vairą, naujai pateikdamas tą pačią temą, kiti jiems pritaria, vis labiau panirdami į siautulį, kuris netikėtai nutyla, bet tik tam, kad vėl įsisuktų (ką reiškia vien jų gitaristas, kuris puikiai atstojo ir perkusiją). Turbūt nė viename senosios muzikos koncerte nemačiau, kad tiek žmonių linguotų į taktą.

Viso to išklausiusi tyčia paėmiau kūrinio natas. Pavyzdžiui, Vincenzo Calestani „Damigella tutta bella“ – trys eilutės! Pusė puslapiuko. Kaip iš tiek natų įmanoma sukurti tiek muzikos, tiek spalvų, tiek paveikslų, tiek emocijų? Išsprogdintos ribos kaip veidrodžių kambaryje, didžiausias atotrūkis tarp muzikos užrašymo ir jos skambėjimo. Juk vėlesnę muziką mes turim detaliai išrašytą, su visais nurodymais, tempais, niuansais. O ankstyvasis barokas dovanoja neaprėpiamą laisvę tiems, kurie turi savo instrumentų įvaldymo, stiliaus išmanymo ir improvizacijos laisvę.

Taigi apie laisvę, kurią suteikia meistrystė. Tikrasis lyderis yra tas, kuris vadovauja savo paties užkrečiančiu pavyzdžiu. Kadaise buvo pasakyta: tobuliausias instrumentas – žmogaus balsas, mėgdžiokite jį. Šiandien E.G. Toro spontaniškai pavadinau dainavimo genijumi ir šių žodžių neatsiimsiu. Kai jis padainavo Sigismondo d’India „Giunto alla tomba“ apie mylimosios kapą, jau nuo antros kūrinio natos pradėjo eiti šiurpuliai, kurie paskui nebesustojo, o kūriniui pasibaigus kolegei desperatiškai sušnabždėjau: „Jo dainavimas yra kosminis, tiesiog nesuprantu, kaip jis visa tai padaro!“ Tamsios, niūrios baritoninės natos, neįsivaizduojamo skaidrumo ir lengvumo piano viršutinėje tenoro tesitūroje, įspūdingi trisdešimtantrinių pasažai, kuriuose girdėti kiekviena nata, ir visuma, nuostabi kantilena, kokio nori greičio ir charakterio vibrato, tobulo lygumo natos, iki atodūsių ir nuo skausmo užlūžtančio balso išieškota retorika... Neturėti techninių atlikimo apribojimų – tai laisvė prikelti muziką gyvenimui. Štai iš tokio lyderio mokosi „I Gemelli“ nariai. Kai jis dirba su ansambliu ar su kitais dainininkais, viską parodo savo balsu – būna išmokęs visų partijas atmintinai!

Be to, kritikai sutartinai giria E.G. Toro balso grožį. Kai jis koncerte po duetų serijos pirmą kartą uždainavo solo (nuostabiąją Girolamo Frescobaldi pastoralę „Se l’aura spira“), turėjau pripažinti, kad balso tembras yra dar viena didelė jėga, per kurią gali išsiskleisti kūrinio grožis. Esu girdėjusi šį dainininką gyvai kur kas anksčiau, dar iki „I Gemelli“ atsiradimo, ir man atrodo, kad būtent pastaraisiais metais jis ištobulino savo balsą, jo tembro grožį, nušlifavo jį iki spindinčio deimanto. Reikia pripažinti, kad visai kitokio balso tembro jo kolega tenoras Andersas Dahlinas nepaprastai organiškai įsiliejo į duetus, disonansų ir konsonansų žaismę, imitacijas ir susikryžiuojančius melodijų vingius. Šio atlikėjo didžioji stiprybė – įtaigus teatrališkumas, komiko talentas, už kurį publika dosniai atsidėkojo juoku ir švytinčiais veidais.

Jei nieko nenustebinsime tuo, kad kiekvienas dainininko balsas yra unikalus, tai gal mažiau įprasta kalbėti apie skirtingus to paties instrumento tembrus. Labai įdomu buvo klausytis dviejų smuikų dialogo nuostabioje Dario Castello Sonatoje. Pirmasis smuikas tiesiog stulbino savo linijos lengvumu, ištobulinta frazių ir natų forma, be galo švariais, įspūdingais virtuoziniais pasažais, kurie skrido su vėjeliu, be menkiausio jausmo, kad čia kažkas sudėtinga, ir visada – su kryptimi, subtiliu rubato, be jokio mechaniškumo. Antrasis smuikas ėmėsi imitacijos ir neatsiliko, bet išsiskyrė sodresniu garsu. Tuomet prisiminiau neseniai užkulisiuose vykusią karštą diskusiją apie dvi barokinio smuiko mokyklas: tą, kurioje smuikas prilaikomas smakru, ir kitą, kurioje instrumentas įremiamas į kaklą ar petį, visiškai nenaudojant smakro. Prelegentas karštai gynė „smakrinę“ mokyklą, nes, pasak jo, tik taip įmanoma išgauti „sveiką“, pilną garsą. Koncerte kaip tik turėjome galimybę stebėti šias dvi atlikimo mokyklas. Ir tikrai, smuikas po smakru skambėjo stipriau, galingiau, sodriau. Bet aš negaliu pamiršti lyg sklendžiančio oru pirmojo smuiko akrobatikos, jo viražų laisvės ir lengvumo. Kaip gerai, kad XVII a. muzikai nelabai rūpėjo garsumas! O dar geriau, kad, pasak E.G. Toro, visi „I Gemelli“ atlikėjai šioje muzikoje jaučiasi kaip namuose, į kuriuos visada norisi sugrįžti.

Išėjau iš koncerto be galo laiminga, kad ankstyvojo baroko muzikos programa Vilniaus festivalyje sutikta taip aistringai, kad tiek daug klausytojų išgirdo, kokia žavinga, gyvastinga, kūrybinga, džiazuojanti ji gali būti. Grįžau įkvėpta muzikuoti kitaip, kur kas drąsiau interpretuoti, karščiau kovoti už galimybes šiai muzikai skambėti ne minimaliomis, bet maksimaliomis sudėtimis. Gal pradžiai pasikabinti kelis vienas į kitą žiūrinčius veidrodžius, kad nuolat primintų apie fantazijos ir kūrybingumo griaunamas sienas ir plečiamas ribas?