Thomas Hampsonas Vilniuje

Kartais tenka pakartoti Nacionalinės filharmonijos koncertų bukletuose skelbtus ilgus pavadinimus. Kokių tik jų nebūna – nuo išraiškingų metaforų iki hiperbolizuotų, su realybe nieko bendra neturinčių šūkių. Šiuokart koncerto pavadinimą užrašiau be didesnio vidinio pasipriešinimo. Žodžių jame gal ir daugoka, bet Thomas Hampsonas pristatomas labai teisingai. Tarp pasaulio dainininkų išties nerasime kito, kuris, būdamas tikra pasaulinė įžymybė, ne tik dainuotų Gustavo Mahlerio vokalinius ciklus, bet ir atliktų tai be dirigento, pats sąveikaudamas su savąją partiją atliekančiu orkestru. O dar ir imtųsi diriguoti simfoniniam orkestrui parašytą šio kompozitoriaus kūrinį! Pasaulinė šlovė, kurią T. Hampsonas pasiekė dar prieš kelis dešimtmečius, jį gaubia iki šiol ir nė trupinėlio nemažėja. Sakyčiau, tik didėja, nes unikalusis menininkas intensyviai tebekuria, rengia koncertus, dainuoja klasikinių ir šiuolaikinių operų spektakliuose, gilinasi į naujus šiandien rašomus veikalus, rengia jauniems vokalistams meistriškumo kursus, skaito specialias paskaitas... Dar 2003 m. jis įkūrė fondą „Hampsong Foundation“, kurio tikslas – remiantis dainos menu skatinti kultūrų savitarpio supratimą ir dialogą.

Vilniaus festivalyje atlikta Mahlerio muzika T. Hampsonui yra tapusi ne tik medžiaga apmąstytai ir išjaustai interpretacijai, bet ir skaudžiai atviru, valingu, vyrišku asmeniniu pasisakymu apie žmonijos nelaimes ir skausmą, tragedijas ir viltį. Būtent šviesią viltį ir tikėjimą, kreipiantį link pirmapradės šviesos. Apie tai bylojo koncerto, įvykusio birželio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje, programa ir paties atlikėjo sudėliota dainų seka, mat pats kompozitorius paliko atlikėjui teisę tą seką susidaryti. Šiaip jau Mahlerio „Stebuklingą berniuko ragą“ sudaro dvylika dainų, o T. Hampsonas koncerte padainavo devynias ir ciklą užbaigė labai subtiliai atlikta daina „Urlicht“ („Pirmapradė šviesa“). Ją kompozitorius kaip tik buvo išėmęs iš paskutinio ciklo varianto ir pakeitęs kita, o „Urlicht“ panaudojo Antrosios simfonijos ketvirtoje dalyje, kur ją atlieka mecosopranas. Beje, Lietuvos publika šį nuostabų muzikos perlą galėjo išgirsti mūsų pasaulinės vokalo garsenybės Violetos Urmanos atliekamą su Gintaro Rinkevičiaus orkestru. Yra išleista ir kompaktinė plokštelė.

„Stebuklingo berniuko rago“ sukūrimo istorija pateikta koncerto buklete. Ji gana paini, skirtingi šaltiniai pateikia ne visai identiškus aprašymus. Man irgi ne viskas iki galo aišku apie dvylikos dainų sąrašą, kuris jų yra pats paskutinis. Besidomintiems siūlau patiems pasigilinti į ciklo sukūrimo peripetijas, pavartyti įvairius enciklopedinius žinynus ir paklaidžioti po internetą. Tai suteiks ne tik papildomos informacijos, bet ir daugiau Mahlerio kūrybos konteksto.

Vis dėlto svarbiausia koncerte – pati muzika ir jos atlikimas, o tai pranoko visus lūkesčius. Devynios T. Hampsono pasirinktos dainos suskambėjo stulbinamai paveikiai! Pasitelkęs išpuoselėto vokalo išteklius, įtaigią mimiką, veido ir ypač akių raišką, eigastį, gestus, solistas pasakojo istorijas, kupinas kontrastingos meistriškai artikuliuotos ekspresijos. Atrodė, lyg solistas keistų kaukes, tapdamas čia piktoku ironiku, čia kankiniu, trokštančiu laisvės, čia ryžtingu kovotoju, čia įsimylėjėliu.

Anoniminiai liaudiški tekstai buvo paskelbti dar 1806–1808 m. Achimo von Arnimo ir Clemenso Brentano rinkinyje tuo pačiu pavadinimu „Des Knaben Wunderhorn“. Mahleris labai pamėgo šį 700 tekstų rinkinį, kurio skaitymas leido geriau pažinti vokiečių liaudies poezijos pasaulį. (Probėgšmais atkreipsiu dėmesį į milžinišką vokiškų tekstų skirtumą, palyginti su senosiomis lietuvių liaudies dainomis, tiek turinio, tiek poetikos požiūriu.) Bet tekstų atranka muzikiniam ciklui rodo, kad dainos mus vedžioja po kartais tik nujaučiamas, o kartais ir gana gerai apčiuopiamas paties Mahlerio gyvenimo peripetijas, mintis, išgyvenimus. Jose yra ironijos, meilės, daug karo ir žiaurių kasdienio gyvenimo aktualijų bei svajonių apie geresnį gyvenimą. Žemiškas gyvenimas toks sunkus, kad alkanas vaikas laukia nesulaukia duonos. Motina jam sako: kviečius pasėsim, nupjausim, iškulsim, sumalsim, iškepsim duoną, bet kai duona pagaliau iškepa – vaikas jau guli karste. Kas kita dangiškas gyvenimas: ten linksma, ten šokama, ten visko yra – mėsos, duonos, daržovių, vaisių, net ir vyno! Tai iš koncerto redaktorių parengtos dainų tekstų knygelės. Pagirtina, kad organizatoriai ja pasirūpino ir tekstus pateikė originalo kalba su lietuviškais vertimais. Klausantis tokių dainų įdėmiai perskaityti tekstus tikrai būtina.

Koncerto programa buvo užbaigta, kaip minėjau, „Pirmaprade šviesa“. Tačiau niekas nenorėjo skirtis su T. Hampsonu, tad svečias padainavo du bisus, pirmiausia – į programą neįtrauktą šio ciklo dainą „Reino legenda“. Po griausmingų aplodismentų jis prakalbo apie šios dienos aktualiją – karą Ukrainoje, apie tai, kad niekas negali kėsintis į laisvę ir laisvas mintis. Per visą koncertą solisto švarko atlape švietė gerai pažįstama mėlyna ir geltona juostelė. Koncertą užbaigė pakartota „Kalinio daina bokšte“, kurioje kaip tik skamba žodžiai: „Jei uždarys mane tamsiuose požemiuose, bergždžios pastangos bus jų, mano mintys skries laisvai, ras properšą mažiausią ir sienas nugalės. Juk mano mintys laisvos!“

Nepaminėjau svarbaus koncerto dalyvio – Nacionalinio simfoninio orkestro, grojusio vadovaujant vos pastebimais solisto galvos, akių, kūno judesiais, netgi kvėpavimu. Scenoje orkestras buvo išsidėstęs kitaip, nei esame pratę, ir kiek pamažinta sudėtimi. Pačioje koncerto pradžioje T. Hampsonas šiltai dėkojo orkestrui, gyrė muzikantus, paminėjo, kad rengiant programą ypač jam pagelbėjo koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė, kuriai po kiekvienos dainos bučiavo ranką, o koncerto pabaigoje spaudė rankas visiems orkestro muzikantams. Toks artisto nuoširdumas dar pačioje koncerto pradžioje ištirpdė publikos širdis.

Muzikantų užduotis buvo alsuoti kartu su solistu, jausti kiekvienos jo atliekamos frazės pulsą, groti juvelyriškai tiksliai ir dinamiškai lanksčiai. Ir orkestrui tai tikrai pavyko. Muzikinį jautrumą, skambesio grožį ir harmoniją orkestras atskleidė pagirtinai atlikdamas instrumentinį opusą „Blumine“. Atskirai pasidžiaugsiu puikiu Lauryno Lapės trimito, Viktoro Palejaus obojaus skambesiu, styginių švelnumu ir bendra darnia genialios muzikos eiga.

Šiuo koncertu T. Hampsono viešnagė Vilniuje nesibaigė. Kitą dieną Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje jis surengė meistriškumo kursus, į kuriuos susirinko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vokalo pedagogai ir studentai. Svečias dirbo su baritonais, kurie parengė Mahlerio dainų ir operų arijų. Dainavimo katedros vedėja Asta Krikščiūnaitė ir visi dalyviai buvo sužavėti T. Hampsono paprastumo, jautrumo, nepaprasto nuoširdumo, muzikos suvokimo gelmės, įvardijo jį kaip vokalo ir vokalinės muzikos filosofą. Tiesą sakant, filosofija jam iš tiesų labai artima: ją specialiai studijavo ir yra Heidelbergo universiteto Filosofijos fakulteto garbės profesorius.