Nugalėti laiką

Artėjantis prie pabaigos Vilniaus festivalis vis dar stebina savo turiningumu ir įvairove. Jo programose, kaip ir kasmet, vietos randa ir šiuolaikinė muzika bei lietuvių autorių kūriniai. Birželio 19-osios popietė ir vakaras Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas būtent naujajai muzikai: prieš koncertą pristatytas ką tik pasirodęs Žibuoklės Martinaitytės albumas „Ex tenebris lux“, o koncerte Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sergejaus Krylovo, atliko to paties pavadinimo kompozitorės kūrinį, taip pat įvyko festivalyje viešinčio italų kompozitoriaus, festivalio Turine vadovo Nicolos Campogrande’s Koncerto smuikui ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera. Antroje vakaro dalyje klausytojai išgirdo XX a. muzikos perlą – genialią Georges’o Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ styginiams ir mušamiesiems.

Jau porą metų Ž. Martinaitytė sulaukia dėmesio iš prestižinės suomių įrašų leidyklos „Ondine“ (bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ir Nacionaline filharmonija, jau išleidusios gausių lietuvių muzikos įrašų), kurios vadovas Reijo Kiilunenas sakė, kad „ši muzika turi skambėti pasaulyje kuo plačiau“. Ankstesnė, taip pat „Ondine“ išleista Ž. Martinaitytės kompaktinė plokštelė „Saudade“ sulaukė didelio dėmesio užsienyje, pateko į geriausių JAV klasikinės muzikos albumų dešimtuką, atsidūrė ir „The New York Times“ savaitgalio rekomendacijų penketuke, Niujorko filharmonijos orkestras įtraukė kūrinį „Saudade“ į koncertinį sezoną ir vasario mėnesį jau kelis kartus atliko savo koncertuose.

Neabejoju, kad ir naujausia kompaktinė plokštelė – joje įrašyti 2019–2021 metų kūriniai „Nunc fluens. Nunc stans“ (su perkusininku Pavelu Giunteriu), „Ex tenebris lux“ ir „Sielunmaisema“ (su solistu violončelininku Roku Vaitkevičiumi), Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja Karolis Variakojis – sulauks ne mažesnės sėkmės. Juolab kad Ž. Martinaitytė savo muzikines vizijas perteikia unikalia kalba – į lietuvių šiuolaikinę muziką ji įnešė tokių fonetinių atradimų kaip „šviesotamsa“, „vibruojanti muzika“, pasireiškiančių monolitinių tembrinių sluoksnių vibravimu, mirgėjimu, švytėjimu, tobula faktūros dinamika, kerinčia garsine galia. Greta to, kompozitorės muzika klausantįjį paliečia tarsi asmeniškai, priverčia kartu išgyventi aktualijas ir dvasinius sukrėtimus. Pasauliui patiriant užgriuvusią pandemiją Vilniaus festivalio užsakymu parašytas „Ex tenebris lux“ („Iš tamsos šviesa“, 2021) nuskambėjo pernykščiame festivalyje, per kompozitorės autorinį koncertą. Kompaktinės plokštelės idėja gimė kaip to koncerto tęsinys ir gera proga užfiksuoti, o besidomintiems ir išsamiau patyrinėti išskirtines kūrėjos muzikines vizijas. Kaip yra pripažinusi pati autorė, įrašuose galima išgirsti kur kas daugiau nei klausantis gyvo atlikimo, juolab kai įrašą tobulai padaro tokie meistrai kaip Vilius ir Aleksandra Kerai („Baltic Mobile Recordings“).   

Tylutėlės tremolo, glissando linijos, iš pradžių brėžiamos žemų registrų (violončelių ir kontrabosų), intensyvėjančiame mirgėjime vis išryškėjančios aštresnės ritminės figūracijos, vėliau išnyrantys melodijos motyvai, lyg rauda, lyg trumpas liaudies dainos atšvaitas, monolitinės faktūros horizontalė, pertraukiama aštriais kirčiais, sąveikauja grupių linijos ir tutti faktūros, iki įsivyrauja aukštesnių registrų (smuikai, altai) tembrai – visa ši nenutrūkstama, persmelkianti faktūrinė ir štrichų kaita sukuria šviesėjimo pojūtį, vedantį iki tyliai užgęstančio paskutinio blyksnio („kaip horizonte mirgantys besileidžiančios saulės spinduliai“, – rašo suomių kritikas Jari Kallio). Šviesėjimo per pastangas, išgyvenimus, kančią. 

Šiais metais vėl pakartotas festivalyje (geras organizatorių sprendimas) kūrinys suskambėjo jau kitaip: ne tik todėl, kad jį pirmą kartą dirigavo ir kažkaip „kampuočiau“, nei girdėjau plokštelėje, traktavo S. Krylovas, bet ir dėl visiškai kito konteksto – pribloškiančio karo fakto. Šios vertybinės katastrofos akivaizdoje „Ex tenebris lux“ tampa stipriu meniniu ir emociniu atsaku, rezonuojančiu su dabartimi, būtent su šios dienos skambėjimu. 

Prieš keletą metų Ž. Martinaitytės opusas galėjo atrodyti kaip iš kažkokio alternatyvaus, mistinio laiko, o šiandien kaip tik taikliai atliepia dabarties jauseną, užtat naujausias italų kompozitoriaus N. Campogrande’s kūrinys – Lietuvos kameriniam orkestrui ir jo meno vadovui, smuikininkui S. Krylovui skirtas Koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui – atrodo, nukėlė į nerealų pasaulį. Tokį, kuris kadaise buvo, bet jo jau nebėra ir kažin ar kada bus.

Tradicinės trijų dalių formos su solisto kadencijomis smuiko koncertas visiškai kontrastavo su Ž. Martinaitytės kūriniu. Koncerte liejosi lengvo turinio muzikėlė, lyg lengvabūdiškas divertismentas, pagardintas Antonio Vivaldi, Giuseppe’s Tartini, Niccolò Paganini muzikos užuominomis (kaip sakė autorius, kūrinys artimai susijęs su Italijos muzikos istorija), leidęs solistui S. Krylovui pademonstruoti ir taip neabejotiną klasikinį meistriškumą, elegantiškai akompanuojant orkestrui. Visos trys kūrinio dalys skambėjo vienoda muzikos kalba, vis labiau keldamos abejonę dėl šios muzikos turinio ir prasmės. Nejučia prisiminiau taip pat Lietuvos kamerinio orkestro ir S. Krylovo grotą klasikinės trijų dalių struktūros Algirdo Martinaičio „Trijų m’art komedijų sezoną“, kuriame irgi pasitelkiami praeities kompozitorių atgarsiai ir savotiškai įtraukiamas itališkos kultūros sluoksnis, pavyzdžiui, aliuzijos į Vivaldi Smuiko koncertą B-dur, dar vadinamą „La caccia“ (it. medžioklė), commedia dell’arte užuominos ir kt. Kaip stilingai ir išradingai tai padaryta! N. Campogrande’s muzikoje neįžvelgiau jokių ryškesnių charakterių ar bent jau modernesnių bandymų, tik paviršutinišką tėkmę, nešančią pasroviui į kažkokį mistinį nesamą laiką...  

Vakarą baigė iš praeities išniręs itin retas pavyzdys, kaip iš vieno šedevro galima padaryti ir antrą šedevrą. Kalbu apie XX a. 7-ajame dešimtmetyje pasaulį sužavėjusią (ir tebežavinčią) Georges’o Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ styginiams ir mušamiesiems, be abejo, ne kartą skambėjusią Lietuvos scenose. Ir nors toks koncerto programos pasirinkimas nustebino, čia reikia prisiminti tai, kad pernai, karantino metu, buvo transliuojamas internetinis koncertas filharmonijos Skaitmeninėje salėje (www.nationalphilharmonic.tv, jo įrašą galima rasti ir dabar), kuriame šią siuitą ir atliko Lietuvos kamerinis orkestras, Pavelo Giunterio vadovaujamas ansamblis „Giunter Percussion“, diriguojant S. Krylovui. Jie grojo tuščioje salėje, anot S. Krylovo, „tarsi tie skaitmeninėje erdvėje mus girdintys ir matantys žmonės yra čia. Mes juos jaučiame.“ Ir štai pagaliau atėjo galimybė nepaprastai efektingą kūrinį pakartoti susirinkusiai publikai, kuri, tarsi kompensaciją už praeitus metus, atlikėjams sukėlė audringiausias ovacijas su gausybe šūksnių „bravo“. Ko gero, euforija kilo ne tik todėl, kad orkestras griežė raiškiai, tiesiog puikiai, o perkusininkų ansamblis lyg iliuzionistai vis traukė įvairiausių tembrų puošmenas, bet ir todėl, kad tą vakarą šis kūrinys simboliškai nugalėjo laiką – praeities, pandemijos laiką – ir patvirtino amžiną gyvo santykio su muzika fenomeną. Vilniaus festivalis šią vertybę puoselėja nugalėdamas visas aplinkybes.