Karaimų metų kulminacija Trakuose

Įpusėjo 2022-ieji – Lietuvos karaimų metai (sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje). Tad pastaruoju metu pagausėję su karaimais susiję įvairūs projektai, renginiai, leidiniai ir t.t. suteikė ne vieną progą artimiau pažinti šią mažą garbingą tautą. Rugpjūčio 19-osios ir 20-osios vėlyvais vakarais įvykusi kompozitoriaus bei idėjos autoriaus Lino Rimšos ir ansamblio „Lietuva“ (vadovė Edita Katauskienė, meno vadovas Giedrius Svilainis) muzikinės dramos „Sakmė apie dovanotą širdį“ premjera Trakų pilies kieme tapo bene svarbiausiu Karaimų metams skirtu renginiu. Grandiozinis sumanymas pasiteisino su kaupu. Nors spektaklio tema susijusi su Vytauto laikų istorija, jis užgauna itin aktualias stygas – sąžiningumo, garbės, orumo, ištikimybės kategorijas, šiandien jau gerokai devalvuojamas, karo ir meilės antitezę, o epizodas apie Krymą nusispalvina ir dar kitokiom asociacijom. Tai vienas labiausiai jaudinančių ir įspūdingiausių mano matytų renginių, nors, žinoma, visiško idealo nebūna ir negali būti, tad yra ir keli abejonę keliantys dalykai, bet apie juos vėliau. 

Panašiuose projektuose būdavo labai lengva susirikiuoti prioritetus, įspūdžių seką, nes vienas ar kitas elementas paprastai būna svarbesnis nei kiti, tik jį papildantys. Šį kartą apniko jausmas, kad neįmanoma rasti to svarbiausio centro, nes absoliučiai viskas – Lino Rimšos muzika (spektaklis rengtas kartu su chorvedžiu bei kompozitoriumi Gintautu Venislovu), Alvydo Šlepiko eiliuotas libretas, Daliaus Abario režisūra, Agnijos Šeiko ir Aušros Krasauskaitės choreografija, Sigitos Šimkūnaitės scenografija, Luko Miceikos, Vaclovo Nevčesausko, Martyno Norvaišo, Pauliaus Gasiūno, Lauros Aliukonytės vaizdo grafika ir vizualizacijos, Andriaus Stasiulio šviesos, Sandros Straukaitės kostiumai – sudarė tokią darną, tokį vienį, kad pirmiausia peršasi tokios sąvokos kaip kokybė ir talentas. Ir milžiniškas darbas, kurį atliko didžiausios pagarbos verti kūrėjai, organizatoriai ir viena pagrindinių ne tik šio, bet ir kitų renginių ašių – Lietuvos karaimų kultūros bendruomenės pirmininkė Karina Firkavičiūtė, be kita ko, pasistengusi, kad spektaklį pamatytų didžiulis būrys karaimų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Buvo nuostabu stebėti, kaip publikoje vyresnieji iš jų kartu su aktore Severina Špakovska dainuoja nepaprastai gražią karaimų lopšinę „Jukla uvlum“ („Miegok, sūnau“, Simono Kobeckio ž.), jautriai įpintą į finalinę tyliąją kulminaciją.    

Spektaklio muzika, anot paties L. Rimšos, „laviruoja tarp gana tradicinio miuziklo ir world music“. Kompozitorių laikau pačiu žymiausiu pastarosios krypties kūrėju Lietuvoje, jau parengusiu ne vieną tokį didelės sėkmės sulaukusį projektą. L. Rimšos muzika (ar tai world, ar popdainos, prisiminkime kad ir genialųjį „Strazdą“) pasižymi skoningumu, stilingumu, itin gerai apgalvota forma ir dramaturgija. Greta visų šių savybių spektaklio muzika dar ir meistriškai išlaviruoja tarp tematikoje užkoduotos neišvengiamos eklektikos – stilizuotų senosios muzikos epizodų, lietuvių ir karaimų folkloro kolorito, mielo miuziklinio meilės dueto, įtraukiančių tiurkiškų ritmų, vos ne roko koncerto ekstazę keliančių būgnų šėlsmo ir kito panašaus margumo.

Renginyje darniai koreliavo elektronika ir gyvas skambesys, pagirtina ir garso kokybė (garso režisieriai Tomas Ždanavičius, Vytautas Bedalis), o atsivėręs vaizdas vis labiau įtraukė į tvirtai suręstą visumos paveikslą. Labai pasiteisino puikus scenografinis sumanymas – dvi vertikalios konstrukcijos iš abiejų pilies vartų šonų, aukštos, sulig vartų bokštu, kuriose per tris aukštus buvo įkurdinti muzikantai, choras ir solistai. Kartais jie visi puikiai matėsi, kaip ir dirigentas Egidijus Kaveckas, ir suteikdavo labai reikalingo gyvo muzikavimo pojūčio. O kartais muzikantai pranykdavo ir ten pasirodydavo labai skoningai sumodeliuota vaizdo grafika, grįsta sulėtintų judesių plastika, prasmingais spektaklio veikėjus įkūnijusių Vytauto Rumšo vyresniojo (Vytautas), Rafailo Karpio (Natanas), Andriaus Bialobžeskio (Henrikas), Ilja Guno (Ainius) ir kt. stambiu planu rodomais žvilgsniais, iškalbingomis detalėmis, meniškais ežero, tilto vaizdais. Su atlikėjų veidais surezonavo pabaigoje rodomi tikri įvairaus amžiaus karaimų portretai – tarsi nuoširdus pasidžiaugimas šviesia dabarties bendruomene, o kartu galbūt ir tylus perspėjimas dėl tautos išlikimo.

Priekyje iškilusios dvi kalvos, apraizgytos virvėmis, tapo dar viena veiksmo erdve, kurioje virė modernaus šokio maniera perteikiami įvykiai nuo karaimų atvykimo į Lietuvą, dviejų tautų bendrystės užsimezgimo iki mūšių su priešais batalijų. Šiuolaikinių autorių projektus nuolat įgyvendinantis „Lietuvos“ ansamblis, kaip matyti, įgavęs nemenkos patirties, tad gana sudėtingi choreografiniai sumanymai, dar apsunkinti nuolatiniu kopimu į kalvas ar žongliravimu su virvėmis, ansamblio šokėjų atlikti raiškiai ir tarsi be didelių pastangų.

Negalima nesižavėti spektaklyje savitai, liaudiška maniera dainavusiu Rafailu Karpiu (Natanas) – jo skausminga arija netekus draugo tiesiog rėžė per širdį, – taip pat raiškiomis, nors ir nedidelėmis Rasos Serros (karaimė Bijana), Aistės Benkauskaitės (Austėja), Valentino Krulikovskio (Zarachas), Severinos Špakovskos (Lietuvos karaimė), Donato Kaikario (Plėšikas) partijomis, stilingais „Lietuvos“ ansamblio choristų (lietuviai ir karaimai) intarpais. Nuostabu buvo išgirsti karaimiškai atliekamas dainas pagal Simono Firkovičiaus, Saliamono Trakiečio eiles.

Pastovų ir ryškiausią muzikinį sluoksnį, greta pučiamųjų ir styginių (bei elektronikos), sudarė mušamųjų instrumentų arsenalas, kurio muzikantai iš peties dirbo visą vakarą. Tad po spektaklio gausios publikos sukeltą audringų aplodismentų jūrą ir šūksnius „bravo“ pirmiausia kreipčiau perkusininkų link. Tiesa, nors spektaklio muzika rėmėsi būgnų ir elektronikos išgaunamais ritmais, kurie puikiai dinamiškai kito ir laviravo tarp dramaturginių vingrybių, netgi dažėsi skirtingais tembrais, vis dėlto kai kuriuose epizoduose galėjo būgnų ir nebūti, kartais norėjosi aiškiau girdėti ir kitus instrumentus, ypač styginius (retokai suskambėdavo buzukis), galėjo būti įtrauktas ir vienas kitas tiurkų etninių grupių instrumentas.

Prie abejonę keliančių dalykų priskirčiau itin patosišką (ir turiniu, ir skaitymo maniera) tekstą. Nors lyg šlovingos istorijos aidu sklindanti intonacija bendrai sakmės stilistikai neprieštaravo, susidarė įspūdis, kad tekstinis skambesys šiek tiek primena šaltoką, oficiozinį patriotizmą, kuris disonuoja su spektaklyje perteikiama mintimi – unikaliu karaimų tautos nuoširdumu ir tikrąja ištikimybe. Būtent pastaroji mintis nuvedė ir prie kito pasvarstymo. Ar nuolatinis karaimų tautos rodymas per ištikimų „jaunesniųjų brolių“ prizmę nėra pernelyg šabloniškas? Tokio naratyvo, manyčiau, šiandien tikrai per maža. Susidomėjimą karaimų kultūra pažadinę metai suteikia nemažai galimybių pažinti šią unikalią tautą, tad pagrindiniame metų renginyje pasigedau daugiau ir kur kas reikšmingesnių karaimų kultūros, jų tautinio identiteto ženklų.    

Simbolių ir metaforų kupina sakmė papasakojo dalelę mūsų bendros istorijos ir priminė šiandien labai reikalingas moralines kategorijas. Kaip sakė L. Rimša, kūrinio idėja jam kilo perskaičius Simono Firkovičiaus knygą „Buvo tokia diena“ ir joje rastą legendą, kaip mūšyje tėvas pamoko sūnų nenužudyti priešo, nenukirsti jo galvos, o kirsti ausį, nes taip yra garbinga. Šį pamokymą išgirdome ir pačiame spektaklyje. Žiaurių karo Ukrainoje aktualijų fone tai skamba kaip fantastika... Ir kaip mūsų visų vertybinio atsparumo patikrinimas.