Iš vidinio pasaulio

Koncerte „Iš pasąmonės saugyklų“ Kauno valstybinėje filharmonijoje liepos 10 d. pianistas Petras Geniušas fortepijono klavišais pasakos tai, kas slypi muziko pasąmonėje. Rečitalio programa atliepia to paties pavadinimo kompaktinę plokštelę, šiais metais išleistą „Baltic Mobile Recordings“, kuriai vadovauja Aleksandra ir Vilius Kerai. Laukdami koncerto, kalbamės su pianistu apie muziką – užrašytą, išmoktą, įsimintą ir nuolat skambančią pasaulio patyrimų gausme.

Maestro Petrai, kompaktinėje plokštelėje „Iš pasąmonės saugyklų“ ir rečitalyje skamba Ferenco Liszto Sonata h-moll su jūsų improvizacija. Papasakokite apie šį kūrinį – koks jis pagal jūsų pajautą ir patirtį.

Liszto Sonata man visų pirma siejasi su meile Tėvui, dirigentui ir pianistui Rimui Geniušui. Tai jis nuo pat vaikystės skiepijo didžiulę pagarbą šiam kūriniui, kurio reikšmė man tapo tokia didi, kad nedrįsau jo atlikti ilgus metus, nors klausiausi, studijavau ir mokiau jo savo talentingiausius studentus. Ši Sonata – tai lyg Johanno Wolfgango von Goetheʼs „Faustas“ muzikoje. Ji paliečia visus svarbiausius būties aspektus. Čia – gėris ir blogis, karas ir taika, dieviški ir šėtoniški vaizdiniai, religinės, filosofinės įžvalgos, kupinos tiesiog euforiškos ekstazės, gamta, meilė, pagunda, skausmas, nušvitimas. Visa tai įkūnyta maksimaliai turtingoje, virtuoziškoje fortepijono faktūroje ir itin originalioje, novatoriškoje kompozicinėje struktūroje. Sonata suteikia pianistui galimybę mokytis fortepijono meno tiesiogiai iš genialaus pianisto Ferenco Liszto. Įsisavinus šią pamoką apima džiaugsmas ir laisvė, kiekvieną kartą atliekant yra neišsemiamos galimybės kurti vis naujas traktuotės versijas. Beje, Sonata reikalauja ir jaunatviškos jėgos bei nepriekaištingos sportinės formos. Išmokti ją artėjant šešiasdešimtmečiui, kaip tai padariau aš, – savotiškas rekordas (šypsosi).

Plokštelėje bei koncerte – ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos improvizacijos. Pasidalinkite asmeniniu santykiu su Čiurlionio muzika.

Čiurlionis buvo puikus improvizatorius. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip būtent jis improvizavo, todėl ir nebandau imituoti kokio improvizacinio stiliaus, o išrandu savąjį, kuriame – mano įsivaizduojamas Čiurlionis, įkurdintas šių dienų kontekste, yra dialogas su juo. Galite įsivaizduoti, kaip Čiurlionis įlipa į troleibusą arba važiuoja elektriniu paspirtuku, arba skrenda į Niujorką ir eina į avangardinio džiazo klubą Manhatane, o vėliau apsilanko Harleme, repo atlikėjo Nas koncerte.

Koks Čiurlionio muzikos kūrinys jums artimiausias, ypatingiausias?

Svarbiausias man Čiurlionio kūrinys yra jo paskutinis – Fuga b-moll. Tai laisvas nėrimas į sielos gelmes, kartais tamsus ir kiek depresyvus, kartais nušvintantis, įkūnytas įmantriai išrangytų secesinių formų architektonikoje.

Žinia, Čiurlionis – didis menininkas, genijus, pasauliui dovanojęs ir muziką, ir dailę. Ką jums reiškia Čiurlionio dailė? Kiek ji jums artima, svarbi, reikšminga ir kaip meno patyrėjui, ir kaip muzikui, kuris savitai interpretuoja, pateikdamas pasauliui asmenines muzikos skambesio versijas?

Čiurlionio dailę pažįstu nuo pat vaikystės, Močiutė ir Tėvai nuolat vesdavosi mane į Čiurlionio muziejų Kaune. Namie kasdien vartydavau albumus. Tai buvo labai paveiku. Nekritiškoms ir neanalizuojančioms vaiko akims jo kūriniai buvo tiesiog durys į visai kitokį vidinį pasaulį, kuris visam laikui įsiminė ir tapo lyg ir mano paties sapnais bei vizijomis. Gal todėl drįstu sau leisti laisvai ten nardyti ir skraidyti, savo improvizacijomis per daug neprisirišdamas prie vienos temos ar kokių taisyklių.

Tęsiant mintį, kiek dailė, vizualinė estetika jums svarbu dabar? Kas šiuo metu įkvepia, žavi regimame, girdimame ar kitaip patiriamame pasaulyje?

Mano Mama grafikė Irena Žemaitytė-Geniušienė atskleidė man dailės pasaulį. Matydavau, kaip ji kuria, žavėjausi jos darbais. Ji neegoistiškai nukreipdavo mano dėmesį į kitų Lietuvos menininkų kūrybą. Tiesiog ėmiau matyti pasaulį dailininko akimis, pats daug ir aistringai piešiau, kol muzika vis dėlto įtraukė dar stipriau. Šiandien mano muzikavimą stipriai inspiruoja nuostabus žmonos Kristinos Norvilaitės-Geniušienės menas. Užsidarau jos galerijoje-studijoje ir tiesiog išskambinu, išimprovizuoju jos paveikslus. Religija taip pat man gyvybiškai būtina. Maldos ir Mišių ritualas yra neišsemiamas kūrybos įkvėpimo šaltinis ir nuolatinis priminimas apie šio gyvenimo laikinumą, kvietimas kontempliuoti daug didesnę nei asmeninė perspektyvą.

Pavadinimas „Iš pasąmonės saugyklų“ nurodo patyrimų ir jų refleksijos, kontempliacijos svarbą. Jūsų manymu, kas yra pasąmoningas žinojimas, išmokimas kaip intuicija, kaip nuojauta, kaip improvizacija? Kiek gyvenime leidžiate sau improvizuoti, vadovautis intuicija ir kiek vis dėlto žmogui reikalinga disciplina, teorinis pamatas?

Improvizacija ir kūrinių išmokimas man yra kaip dvi to paties medalio pusės, viena be kito nesudarytų pilnatvės. Pakaitomis dirba skirtingi smegenų pusrutuliai, skirtingi raumenys. Kai pavargstu nuo klasikinių kūrinių šlifavimo, imu improvizuoti ir nuovargis dingsta. Jei rankos pavargsta nuo improvizacijos, jos pradeda prašytis gamų, o protas, laisvai paklaidžiojęs pasąmonės gatvėmis, vėl prašosi kompozicinės tvarkos. Nuolat migruoju tarp šių būsenų: disciplinuoto, treniruoto muzikos kario ir atsipalaidavusio muzikos hipio. Ir vis dėlto tas karys nėra tiesiog robotas, jis – gyvas žmogus, o hipis yra kultūringas ir išsilavinęs (šypsosi).

Ką patartumėte, ko palinkėtumėte esamiems ar dar tik būsimiems kolegoms pianistams, apskritai jaunajai menininkų kartai?

Linkiu jauniems žmonėms, pasirinkusiems muziko kelią, per daug nepasiduoti „pasaulio dvasiai“, visada prisiminti, jog šalia išorinės sėkmės–nesėkmės, materialinių turtų–neturtų egzistuoja ne mažiau realus, dažnai kur kas daugiau džiaugsmo teikiantis vidinis pasaulis – kontempliacija, kūryba, vaizduotė.

Dėkoju už pokalbį.