Bravissimo svečiams ir Nacionaliniam simfoniniam orkestrui

Vos paskelbus Vilniaus festivalio programą, tarp išvardytų pripažintų puikių muzikantų didžiausią susidomėjimą ir muzikantišką jaudulį kėlė du vardai – Thomas Hampsonas ir Charles’is Dutoit. Tačiau abiejų menininkų koncertai buvo suplanuoti festivalio pabaigoje, tad teko ilgokai jų palaukti. Emocijas kaitinęs laukimas ir lūkesčiai galiausiai buvo viršyti su kaupu. Abu koncertai suteikė didžiulę dozę teigiamų emocijų ir produktyvių minčių apie muzikos kūrinį bei jo atlikimą, arba interpretaciją.

Muzikos atlikėjai būna tokie skirtingi, kad konkrečiais žodžiais nusakyti, kas juos vienija, kartais labai sunku. Juk neužtenka konstatuoti, kad jie visi labai mėgsta muziką arba – virtuoziškai valdo savo instrumentą. Kuo skiriasi jaunutė karjeros laiptais žaibiškai kopianti smuikininkė ir tokius laiptus seniausiai pamiršęs garbaus amžiaus batutos milžinas? Lengviausia pasakyti – asmenybe, muzikine patirtimi, temperamentu ir t.t. O gal yra kažkoks intuicijos gelmėse slypintis muzikos girdėjimas, apie kurį dažniausiai sprendžiama paprastai, sakytum, banaliai: tas geras, o anas – ne. Paklausite – kuo remiasi tas, kuris drįsta imtis tokių sprendimų? Tai amžinas klausimas, ypač aktualus dar tebesantiems meno kritikos lauke. Svarbiausiu vertintoju tapus agresyviai reklamai, į šį klausimą atsakytų nebent Zaratustra, konstatavęs, kad visas gyvenimas yra ginčas dėl skonio...

Gal kiek per toli nuklydau – tai išties šio koncerto poveikis... Apie Gustavo Mahlerio muzikos programą su T. Hampsonu rašiau prieš keletą dienų. Paskutinio koncerto programą rengęs ir dirigavęs maestro Charles’is Dutoit atvyko į Vilnių anksčiau, tad turėjo laiko repeticijoms. Mano galva, jos orkestrui buvo nepaprastai naudingos. Tapo akivaizdu, kad kelių dienų darbas pakeitė garso kokybę: jis sklido laisvai, minkštai, įsiklausant į išgaunamas spalvas. Pūtikai netriukšmavo, kur nereikia, ir parodė, kad savo solines melodijas gali pagroti tyliai, subtiliai, raiškiai. Be jokių paslėptų „bet“ galima sakyti, kad koncerte spindėjo ne tik dirigentas ir smuikininkė Maria Dueñas, bet ir Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas).

Koncerto programa buvo gana sudėtinga, reikalaujanti didelio meistriškumo. Turiu galvoje tris simfonines drobes – Ottorino Respighi simfoninę poemą „Romos fontanai“, Claude’o Debussy „Fauno popietę“ ir Igorio Stravinskio siuitą „Ugnies paukštė“. Ketvirtasis opusas buvo Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui e-moll, su kuriuo mūsų scenoje debiutavo ispanų devyniolikmetė smuikininkė Maria Dueñas.

Maestro Ch. Dutoit Vilniuje lankėsi 2016-ųjų rudenį, tačiau tikriausiai ne visi melomanai tuomet galėjo pakliūti į Operos ir baleto teatre vykusį išskirtinį koncertą. Ch. Dutoit tada dirigavo savo vadovaujamam pirmąsyk Lietuvoje koncertavusiam Karališkajam filharmonijos orkestrui iš Londono ir atliko Mendelssohno, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Antonino Dvořáko simfoninius kūrinius. Koncerto klausęsi muzikantai atkreipė dėmesį į itin minkštą ir gražų Karališkojo orkestro skambesį. Dabar pasiklausius pagražėjusio mūsų orkestro skambesio galima sakyti, kad tai maestro Ch. Dutoit įkūnytas girdėjimas, jo tikslas, dirbant su orkestru. Ką jau kalbėti apie kūrinių interpretaciją – ji buvo tiesiog magiška.

„Romos fontanuose“, įkvėptuose keturių fontanų vaizdo skirtingu paros metu, kompozitorius, pasitelkęs išraiškingą instrumentuotę, sukūrė beveik realiai matomus vaizdus, kuriuos perteikė orkestras. Vandens artėjimas prasideda vos girdimu tyliu čiurlenimu, sklindančiu vis plačiau, įvairiau, garsiau, ir pasiekia žaižaruojantį spalvomis orkestro tutti. Atliekant „Fauno popietę“, prasidedančią melancholiška fleitos melodija (ją pagirtinai atliko Giedrius Gelgotas), ypač sužavėjo tiksliai artikuliuotos garsų bangelės, kurias meistriškai piešė dirigento ranka: lengvas, bet labai tikslus judesys. Minėti kūriniai alsavo impresionistinėmis spalvomis.

Stravinskio „Ugnies paukštė“ perkėlė į rusų tautosakos pasaulį, kuriame vyksta gėrio ir blogio kova, tačiau, kaip liaudies pasakoms būdinga, pergalę švenčia gėris, Stravinskio išreikštas plačiai alsuojančiu mažoriniu himnu, atliekamu viso orkestro. Vedamas nepaprastai išraiškingos, tikslios ir valingos rankos, puikiai šią pasaką sekė orkestras. Nieko nestokojo – nei lyriško, nei paslaptingo rytietiško, nei pragariško prado, apibūdinančio geruosius ir bloguosius pasakos veikėjus. Atkreipsiu dėmesį, kad šią sudėtingą simfoninę partitūrą maestro dirigavo mintinai, tiksliai rodydamas lazdele (prieš tai jos nenaudojo) visus solinius įstojimus, kurių partitūroje gausu. Pavyzdingai juos atliko orkestro artistai – pūtikai ir stygininkai.

Šio koncerto solistė M. Dueñas pateikė gana savitą populiariojo Mandelssohno smuiko koncerto interpretaciją. Susitelkusi į lyrinę kūrinio plotmę, jau pirmoje dalyje solistė grojo labai plačiu štrichu. Pirmąją temą artikuliavo, sakyčiau, vokališkai, frazuodama pasikartojančiu garso bangavimu. Toks grojimo būdas išlaikytas lyriniuose epizoduose per visas koncerto dalis. Jaunoji muzikantė puikiai įvaldžiusi smuikavimo techniką, tad virtuozinius kūrinio puslapius griežė lengvai ir tiksliai. Koncerto finale smuikininkė pasirinko itin greitą tempą, kuris vietomis ją nešė tarsi viesulas, nepaisydamas ritmo pulso.

Po smuiko koncerto, man vis dėlto palikusio nemažai klaustukų, kelias valandas klausiausi įvairių atlikėjos įrašų jutube. Ji groja gerai, šiltai, ispaniškai temperamentingai. Išklausiau ir 2020 m. įrašytą tą patį Mendelssohno koncertą su Liuksemburgo filharmonijos orkestru, diriguojamu Gustavo Gimeno. Toji koncerto interpretacija nebuvo panaši į dabar girdėtą Vilniuje. Smuikininkė grojo labai dainingai, bet neperžengdama įprastų tradicinių rėmų. Gal tas vilnietiškas skubėjimas atsirado dėl kokių nors priežasčių: varginančios kelionės, blogo oro ir pan.?

2021 m. smuikininkė laimėjo Yehudi Menuhino smuikininkų konkursą Ričmonde (JAV), kuris atvėrė įvairių salių duris. Nors konkursuose smuikininkė dalyvauja nuo vaikystės, su orkestrais koncertuoja nuo 11 metų, dabar jos biografijoje atsiranda žymiausių koncertų salių ir dirigentų vardai, kaip kad Vilniuje – Ch. Dutoit. Žvaigžde jau dabar tituluojama atlikėja turi puikias perspektyvas tapti brandžia menininke.