Ne tik Godowsky...

Į Nacionalinę filharmoniją birželio 10-ąją daugybė klausytojų rinkosi su puokštėmis rankose. Koncerto sumanytoja – publikos mėgstama artistiškoji pianistė Mūza Rubackytė. Jos partneris šįsyk – ne orkestras, o smuikininkas Dmitrijus Makhtinas, Sankt Peterburge užaugęs kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo sūnėnas, ten ir pradėjęs solisto karjerą. Artėjančioje prie penkiasdešimtmečio jo biografijoje jau įrašyti koncertai ne tik su tėvynainiais, bet ir su kitais Europos orkestrais, įvairiais scenos partneriais. 1997-aisiais Paryžiuje debiutavęs su Jevgenijaus Svetlanovo diriguojamu orkestru, žinomose įvairių žemynų scenose smuikininkas jau prisistatė kaip įvairių tarptautinių konkursų laureatas ir prestižinio Niccolò Paganini konkurso trečios vietos prizininkas. Bene geriausiai smuikininkas žinomas kaip Boriso Berezovskio trio narys. 

Vilniaus festivalyje abu atlikėjai pristatė naują albumą „Valses Impressions“, kuriame įrašė Leopoldo Godowsky’o bei Karolio Szymanowsky’o kūrinius smuikui ir fortepijonui, o albumo pristatymo turas vyksta įvairiose pasaulio salėse.

Būtina pabrėžti, kad Žasliuose gimęs Leopoldas Godowsky buvo vienas labiausiai vertinamų savo laiko pianistų. Autodidaktas, išsiugdęs ypatingą manualinę techniką, gebėjęs pasitelkti atpalaiduojamo kūno privalumus. Puikus pianistas romantikas Artūras Rubinšteinas sakė, esą jam prireiktų „penkių šimtų metų, kad galėtų sukurti tokį paslankių pirštų mechanizmą kaip Godowsky“, o Ferruccio Busoni Godowsky’į ir save laikė vieninteliais kompozitoriais, reikšmingai prisidėjusiais prie pianistinio meno plėtros nuo Liszto laikų. Godowsky buvo vadinamas „fortepijono Buda“. Tokiam vertinimui pritarė žymiausi epochos pianistai. 1938 m. Godowsky’ui skirtame nekrologe „The New York Times“ buvo rašoma: „Jis ieškojo galimybių užkariauti naujus pasaulius ir ėmėsi plėtoti modernias fortepijono idiomas tokiais būdais, kompozicijomis ir atlikimo technika, kurie naujai atvėrė klausytojams šį instrumentą. Vien tai suteiktų jam teisę į šlovę...“

Kaip kompozitorius Godowsky buvo gerai žinomas dėl kitų kompozitorių fortepijoninių kūrinių parafrazių, kuriose žaižaravo neįtikėtini kontrapunktai, harmonijos, sudėtingiausi akordų vėriniai, chromatizmai. Žymiausios šio žanro kompozicijos – pianistams itin sunkios Fryderyko Chopino etiudų studijos.

Gal todėl, kad Lietuvoje vis neatsirasdavo pianisto, gebančio groti sudėtingus Godowsky’o kūrinius, o gal tiesiog jo asmenybė nebuvo litvakų istorijoje atrasta, Mūza Rubackytė atliko itin kilnų žygį, praskleisdama šį užmaršties šydą. Pianistė jautėsi subrendusi Godowsky’o pianistinių užmačių įgyvendinimui. 2020 m. Vilniaus festivalyje girdėjome jos parengtą gigantišką Sonatą fortepijonui e-moll. Drauge su Szymanowsky’o kūriniais M. Rubackytė Sonatą įrašė kompaktinėje plokštelėje „Godowsky / Szymanowsky“ (kompanija „Ligia“), sulaukusioje pasaulinės sėkmės ir svarbių tarptautinių apdovanojimų, tokių kaip prestižinis „Diapason d’Or“ bei autoritetingiausias publikos prizas „ffff Įvykis“.

Šį kartą klausytojai pateko į muzika alsuojančią savitos La belle époque – Gražiosios epochos – Vienos atmosferą (1909–1914 m. Godowsky buvo Vienos Imperatoriškosios muzikos akademijos (Klaviermeisterschule) direktorius, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grįžo gyventi į JAV). Viltinga epocha, visuomenė, kuri tikėjo pažanga, grožiu. Valsas – viena iš epochos dvasinių išraiškų. Tai atsispindėjo ir Godowsky’o kūryboje (trys simfoninės metamorfozės Johanno Strausso temomis, trys Valsai-parafrazės fortepijonui, „Šikšnosparnio“ parafrazė, dedikuota našlei Adelei Strauss, ir kt.).

Godowsky’o kūriniai smuikui ir fortepijonui nėra labai populiarūs: ciklas „Dvylika įspūdžių“ („Twelve Impressions“), Valsai-poemos, dviejų Sonatos dalių aranžuotės, sukurtos draugams Fritzui ir Harriet Kreisleriams, „kaip nykstančio pasaulio ženklas“, Kreislerio aranžuotas „Nocturnal Tangier“, valsas „Senoji Viena“ – Vilniuje gimusio Jaschos Heifetzo rankos palytėta transkripcija. Kokie mes turtingi! Tik praeities deramai neįvertiname...

Koncerte atlikta ir Johanneso Brahmso Pirmoji sonata smuikui G-dur, vadinta „Lietaus sonata“, pirmą kartą suskambėjusi taip pat Vienoje. Čia įkvėpimo sėmėsi ir Szymanowsky, sukūręs ciklą pagal tris Niccolò Paganini Kaprisus. Koncerte pirmą kartą išgirdome Kaprisus Nr. 20 ir Nr. 21, skirtus Emilio Młynarskio (Beatričės Grincevičiūtės dėdės) mylimiausiam mokiniui smuikininkui Pawełui Kochańskiui – Odesos sinagogos kantoriaus Joshua Kahano sūnui. Reikia manyti, kad kuris nors skambėjo ir Ilguvoje, Pawełui neretai viešint Grincevičių dvarelyje.

Kaprisų originalią smuikui skirtą temą papildo sudėtingos faktūros fortepijono partija. Nemenki uždaviniai virtuozų laukė atliekant efektingą Kaprisą Nr. 24.

Atlikėjai koncertą baigė Vienai dedikuotais puslapiais, nusilenkimu epochai ir Godowsky’o draugui Fritzui Kreisleriui, nuotaikingai pagrodami „Mažąjį vienietišką maršą“ („Marche miniature viennoise“).

Šį kartą Vilniaus publikai M. Rubackytė su partneriu ne tik pristatė retai atliekamus (Vilniuje net neskambėjusius) kūrinius, bet ir vėl priminė į gimtąją žemę sugrįžtančio menininko dvasios alsavimą. Suteikė klausytojams netikėtą patirtį. Publikai leista atsipalaiduoti ir pajusti saloninę nostalgiją, intelektualiai, sakyčiau, elegantiškai reiškiamus sentimentus. Galimybę neieškoti sudėtingų filosofinių poteksčių, bet rafinuotame muzikavime išgirsti žaižaruojančias fortepijono varsas.

Didžiausias M. Rubackytės privalumas – sudėtingai parašytą, sunkiai įveikiamą kūrinio tekstą pateikti nedemonstruojant pastangų. Muzika klausoma paprastai, bravūra tampa elegantiško, artistiško santykio su muzika elementu. Ji – nuotaikos įvaizdis, spalva. Ja tampa ir pobalsiai, artikuliacijos įmantrybės, polifoninė faktūra. Pianistė puikiai girdėjo savo partnerį, kūrė spalvingą foną solistui, papildė jį raiškiais komentarais, artikuliacijų replikomis. Tačiau smuikininko garso ir artistinė ekspresija menkiau atliepė pianistės iššūkius, neįsijungė į nuotaikingą epochos žaismę. Nesijuto net Brahmso muzikos gelmės. Įrašuose smuikininkas skamba įtaigiau. 

Koncerto buklete pasigedau kruopščiau pateiktos Godowsky’o kūrinių metrikos. Vieni kūriniai juk iš vieno ciklo, kiti – iš kito, turi tonacijų ir numerių nuorodas.