Naujos ir atsinaujinusios pažintys

Antrasis Vilniaus festivalio koncertas buvo sudarytas iš pačių populiariausių, nuzulintų ir todėl beveik nebepaveikių orkestrinių kūrinių. Ūpą pataisė savitai prabilę atlikėjai. Tą vakarą koncertavo graikų dirigentas Vassilis Christopoulos, suomis pianistas Antti Siirala ir Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas). Orkestras pasirodė neatpažįstamai atsinaujinęs: preciziškas skambesys, išlygintas intonavimas (koncertmeisteris Džeraldas Bidva). Svečiai atvyksta ir išvyksta, o savi, pasitempę muzikai namuose džiugina labiau.

V. Christopoulos dirigavimą studijavo Vokietijoje. Jo profesinė veikla daugiausia susijusi su Vokietijos ir Graikijos orkestrais bei operos trupėmis. Dešimt metų dirigentas vadovavo Vokietijos Pietvakarių filharmonijos orkestrui, trejetą metų ėjo Atėnų valstybinio orkestro meno vadovo pareigas, o pastaraisiais metais yra kviečiamas statyti XX a. klasikos operų. „Elektros“, „Voceko“, „Ledi Makbet...“ statytojas Vilniuje dirigavo Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūrą, Ludwigo van Beethoveno Trečiąjį fortepijono koncertą c-moll, op. 37, Felixo Mendelsohno Simfoniją Nr. 4 A-dur, op. 90, „Itališkąją“. Karšto, net ūmoko temperamento operinis dirigentas šiems vasaros parkų koncertų opusams su užmoju pasitelkė giedrią, smagią, humoru paspalvintą jauseną. Tiesa, koncertą pradėjusi „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūra buvo interpretuojama nuosaikiai ir patogiai, galbūt taupant jėgas ir publiką ruošiant vakaro kulminacijai – bisui orkestro parengtam Mendelsohno Scherzo iš siuitos „Vasarvidžio nakties sapnas“. Efektingai judri ir netrumpa pjesė demonstravo nacionalinio lygmens orkestro virtuozeriją. Iššūkis įveiktas su gera humoro doze.

Šiek tiek klausimų sukėlė Allegro con brio dalies epizodo interpretacija atliekant Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui. Galbūt tą sudėtingesnės muzikos fragmentą suniveliavo dirigento ir pianisto mandagus ansamblio siekis, nors iš esmės suderinti jų požiūriai taikliai atskleidė Beethoveno muzikos kalbėseną. Šiuolaikiškai, t.y. be išpūstų emocijų, perteikiant didybės ir kuklumo derinį, muzikai laisvai kvėpuojant, skleidėsi kūrinio prasmių vertikalė, ryškėjo charakterių kontrastai nuo brutalumo iki sraunios ir trapios lyrikos. 

Prigimtinis pianisto A. Siiralos santūrumas kūrė estetinės švaros atmosferą, leido srūti Beethoveno filosofinėms mintims, jų negoždamas išoriškai demonstruojama jėga. A. Siirala muzikavo lyg kalbėdamas. Beethovenas yra mėgstamiausias atlikėjo kompozitorius, 43-ejų pianistas jau įrašė visus Beethoveno fortepijoninius kūrinius. Taip pat įsigilinęs A. Siirala skambina ir kitų autorių opusus – tuo įsitikinome klausydamiesi bisui atlikto Johanneso Brahmso Intermezzo.

Naudodamasi proga atkreipti skaitytojų dėmesį į mums gėdingai mažai pažįstamus Šiaurės šalių atlikėjus, dar siūlyčiau pasiklausyti internetuose plaukiojančio A. Siiralos skambinamo Brahmso Andante iš Trečiosios fortepijono sonatos f-moll. Modernus individualios mąstysenos menininkas savaime jaučia naujoviškas praėjusių epochų muzikos savybes taip, kad kūrinius prakalbina lyg parašytus savo bičiulių. Ar būtų įmanoma A. Siiralą pasikviesti rečitalio?  

Mendelssohno „Itališkoji“ simfonija interpretuota muzikos charakterius nuspalvinus operišku masteliu. Ryškiau nei vidutiniškai sužibo smagi šventiška pradžia, itin dainingai nuvilnijo Andante con moto ir Con moto moderato dalys, į visuotinį šokio siautulį įtraukė finalas Sartarello: Presto.

Pradedant „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūros šalutine tema, gražiausiai per visą festivalinį vakarą skleidėsi šilta lyrika.