„Vilnius Mama Jazz“ – laisviems žmonėms

Joks kitas festivalis nėra toks imlus pokyčiams, kaip „Vilnius Mama Jazz“. Per savo dviejų dešimtmečių istoriją jis žengė ir į Rusų dramos teatrą, ir į ŠMC, ir į Kongresų rūmus, ir į Nacionalinį dramos teatrą (čia sugrįžo šiemet, tačiau į naują salę). Rengė svetaines, diskusijas ir pašnekesius terasoje, klube ir improvizuotoje TV studijoje koncertų erdvės fojė. Koncertus grupavo ir po du per vakarą, ir po tris, po du „pilno metro“ koncertus vieną po kito, o kartais siūlydavo kokią superžvaigždę vidury dienos. Organizavo jam session arba apsieidavo be jų, „vitrinos“ programą kūrė tarptautinę ir nacionalinę, vakarinę klube ar popietinę salėje, siūlė filmų peržiūras, parodas ir niekada nesilaikė „iškalto akmenyje“ formato.

Naujas festivalis – nauja dienotvarkė, ir paaiškėjo, kad publika taip pat nėra prisirišusi prie ritualų ir suplaukia priviliojama turinio, muzikos ir mielai prisitaiko, net jeigu festivalis, užuot praskaidrinęs niūrų lapkritį, persikelia į gegužės pabaigą. Paskutinis gegužės savaitgalis – toks naujasis „Vilnius Mama Jazz“ laikas, kurio ketinama laikytis ir ateityje.

Didžiosios scenos muzikinis pasakojimas atrodo toks pat gyvsidabriškas, banguotas, kaip ir jo chameleoniški formatai: po dviejų groove’o įkrautų koncertų kitą dieną – dviveiksmė laisvojo džiazo opera, paskui daugiau mažiau mainstream’inis vakaras, ir baigiamas šis pasakojimas dviejų iškilių „aleatoristų“ kompozicijomis. Koks čia dėsningumas? Jokio. Bet jeigu išskleistume dvidešimt vieną programą nuo 2002 metų, tuomet labai aiškiai pamatytume, kad festivalis nuosekliai domisi jaunais iškiliais JAV muzikantais, kaip Benas Wendelas, ultramadingais triukšmingais kolektyvais, kaip „Ghost Note“, išsamiai dokumentuoja pastarųjų keleto metų Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo kūrybinius darbus, siekia progų pristatyti stambiausio kalibro legendas, kaip Anthony Braxtonas, turi omeny kylančias Europos žvaigždes, kaip Gregory Privatas, ir visokius keistus šiaurietiškus kūrybinius reiškinius, kaip „Rymden“. Taigi festivalio dramaturgija iš tiesų skleidžiasi labai aiškiai, o klausytojui suteikiama proga per daugelį metų vis geriau pažinti tam tikras šiuolaikinio džiazo kryptis, nors vieno festivalio ribose dažnam melomanui tenka pabraidyti savo komforto zonos paribiais.

„Rymden“ slaptažodis reiškia tris iškilias skandinavų džiazo mitines būtybes: Bugge Wesseltoftą, Daną Berglundą ir Magnusą Öströmą. Du pastarieji, švedai, buvo E. S. T. trio nariai, sėkmingai tęsiantys tradiciją kurti netradiciškai, išradinėti naujas fusion formules kiekvienas savo ansambliuose, ir šiuo atveju – garantuojantys tamprią, lėtai keičiančią pavidalus, bet neįtikėtinai intensyvią ir tirštą ritminių kilpų hipnozę. Wesseltoftas prie fortepijono ir sintezatorių – muzikos gamintojas iš nieko. Groja jis „vienu pirštu“. Be abejo, naudojasi visais dešimt, bet labai neįprastas pianistas, jam nereikalinga pilna daugiagarsė harmonija: iš saujos natų jis audžia gyvą, pulsuojantį audinį nejuntamai viena į kitą įtekančių kompozicijų, vis arčiau viliodamas sustingusius banderlogus... Atsipeikėjusi nuo aplodismentų įsitikinau, kad visi dėkingieji banderlogai liko sveiki.

„Ghost-Note“ – jauna madinga fanko grupė, kurią įkūrė „Snarky Puppy“ perkusininkai Robertas Searightas ir Nate’as Werthas. Po „Rymden“, tiesa, galima pasiginčyti, kuriam vakaro kolektyvui priklauso „jauno“ titulas. Taip, „Ghost-Note“ yra stiprūs, techniški, smagūs, bet stilius jau gerokai pabrandintas: tai tas pats klasikinis fankas su energinga šokio ritmika, dosniais blizgiais, efektingais solo, ir tik sintezatorių tembrai bei „MonoNeon“ pižama išduoda, kelintus metus rodo kalendorius. Čia man gal būtų laikas prisipažinti, kad nesuprantu nei „Snarky Puppy“, nei lygia greta besikuriančių reiškinių fenomenalaus populiarumo paslapties. „Ghost-Note“ groja puikiai, įtraukia publiką, dalijasi energija, šokdina ir „veža“. Žmonės taip šoko dar septintam dešimtmety?! Ką gi, šiuolaikinis jaunimas mėgsta tuos pačius dalykus, tad tegyvuoja džiaugsmingi variniai rifai ir stipriai akcentuojantys silpnąją dalį būgnai.

Siuita laisviems žmonėms sukomponuota Vladimiro Čekasino sau gimtadienio proga. Šių metų vasario 24-ąją maestro sukako 75-eri. Tokios didelės šventės iškilmė buvo iškelta su visa priderama prabanga ir linksmybe. Programa dviejų dalių. Pirmoji (Presentations) – smarkiai autoironiška juokdario operetė, kurios prasminius akcentus perteikė Larisa Stannow (Čekasina) ir Neda Malūnavičiūtė, pilna pompastiško jubiliato šlovinimo, visaip prikrauta žvalaus šventiškumo. Išskirtiniai komplimentai Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui ir Modestui Barkauskui, įsitraukusiam į žaidimą su polėkiu ir švaria intonacija. Kartais ji pristabdydavo savo karuseles, kad maestro galėtų pakvailioti mindžiodamas pypsinčius žaisliukus, pasikviesdamas į duetą pavienius savo sceninius pakeleivius – puikiąją Nedą, Leonidą Šinkarenką, didvyriškai grojusį nepaisant rankos lūžio... Bet didysis duetų metas iš tiesų išaušo antroje dalyje (Big Jam), kuri, įrėminta sukomponuotų segmentų, susidėjo iš spontaniškų duetų ir trio su Liudu Mockūnu, Petru Geniušu, Vladimiru Tarasovu... Tai buvo stiprios galios momentai – be juokdariavimo, nepaprastai muzikalūs, nuoširdūs ir išpildantys tą siuitos „laisvų žmonių“ žinutę... Gražią šventę galiausiai vėl nutraukė Larisos balsas (kartkartėmis gan nekomfortiškai laviravęs tėčio partitūros iškeltų reikalavimų aukštybėse), sugrąžindamas į nejuokingai juokingą, nepatogų, skaudžiai nerangų ir iškalbingą jubiliejaus iškilmės paradą.

Gregory Privatas – jaunas prancūzų pianistas, jau užsirekomendavęs leidybinės kompanijos ACT šeimynoje kaip techniškas, originalus, savito mąstymo ir didelių perspektyvų muzikantas. Viešėdamas festivalyje jis skambino fortepijonu ir dainavo. Pasirodo, turi labai gražų balsą, techniškai gerai jį valdo, netgi scenoje sukūrė daugiasluoksnę pynę, naudodamasis skaitmenine garso vėlavimo sistema, ir toji pynė buvo labai švari bei daili. Koncertas buvo malonus, susidedantis iš dainingų kompozicijų, kurių dauguma pagrįstos kokia nors skaidriai čiurlenančia pasikartojančia figūracija. Jo skambinimas itin švarus ir kokybiškas, bet pati artikuliacija, garso ataka – minkštesnė ir mažiau griežta nei krištoliniuose albumuose. Smalsu bus stebėti, kaip jis toliau eksploatuos savo talentus ir kaip dar evoliucionuos jo kūrybinis stilius.

Beną Wendelą, atvykusį su Shai Maestro, Joe Sandersu ir Gregu Hutchinsonu, taip pat buvo galimybė lyginti su įrašais. Ir šis palyginimas – koncerto naudai. Galbūt klausantis albumų ilgainiui tampa labai įprasta girdėti aukščiausios klasės saksofono grojimą, ir jis jau nebegnybia ausies, nedaro momentinio įspūdžio. Bet kai Benas užgrojo gyvai – jo garsas, jo improvizavimo turtingumas sukėlė didžiulį pasitenkinimą. Jo stiliuje – nieko naujo. Tai bopas, tai klasikinis džiazo kvartetas, Wendelas netgi nesivargino sudaryti naujos programos (kai kurie kūriniai – bent iš 2016 metų), bet ne čia esmė. Tai yra paprasta, tipinė formulė, kuri, pasirodo, dar neišsemta. Nesvarbu, kas grojama ir kokiu stiliumi, svarbu kaip. Kiekviena intonacija išdainuota, kiekvienas akcentas išartikuliuotas, visos detalės preciziškos ir sudaro frazes, monologus, pokalbius. Toks turi būti džiazas etalonine jo forma – įgyvendinantis visas „tikro džiazo“ sąlygas, bet gyvas, improvizuojamas ir tikras.

„We Stand With Ukraine“, – tarė Vladimiras Tarasovas, Volodymyras Solianykas ir Markas Tokaris. Lietuvos muzikantas ir du ukrainiečiai. Tokaris koncertuoti buvo laikinai išleistas iš fronto, ir nuo scenos skambėjo padėkos daugybei žmonių, kurie užtikrino, kad šis susitikimas įvyktų. Tarasovas sukūrė programą, kuri muzikine kalba mažiau abstrakti nei daugelis jo muzikinių aktų, bet pagardinta slaptomis žinutėmis: pasirodo, standartas „Just One of those Things“, kuriame yra eilutė „One of those bells that now and then rings“, pranašauja, kad vienam nūdien vykstančios katastrofos kaltininkui netrukus skambės varpai. Šis trio skamba puikiai, ir ta vienybės bei Ukrainos palaikymo žinia buvo festivalio tikslas. Lietuvoje žmonės klausosi džiazo ne todėl, kad nori pamiršti karą, o todėl, kad laisvės privilegija yra labai brangi ir ją dera puoselėti. Džiazas yra vienas iš būdų pasipriešinti priespaudai, ir šis trio – darnus ir maištingas, šviesus ir griežtai smerkiantis – yra kovotojas.

Anthony Braxtonas atvyko su saksofonininkų kvartetu: Jamesas Fei’us, Chrissas Jonas ir André Vida vainikavo festivalį kompozicija, kurios pavadinimas skelbtas nebuvo, bet pagal vadovo ženklus ir kitų atlikėjų tarpusavio komunikaciją darau prielaidą, kad tai aleatorinis kūrinys. Kokia jo formulė, idėjinis grūdas ir struktūra, galėtų papasakoti tik pats autorius, bet sistemos pojūtis – labai stiprus. Tai buvo nepaprastai nenatūrali, dirbtinė muzika, persilaužianti, sustingstanti, judanti ir besiplėtojanti nepatogiais, kažkokiai slaptai formulei paklūstančiais būdais. Grynoji abstrakcija iš skirtingo ilgio ir intensyvumo potėpių – čia išmarginta griežtais kontrastais, čia patraukianti dėmesį ištaigingu perėjimu... Nors techniškai neskirta intuityviam mėgavimuisi, kompozicija įtraukė į savo erdvią, subtilią ir nepažinią visatą, o po valandėlės staiga nutrūko, nepasiūlydama jokios ilgo šešėlių ir blyksnių kelio išdavos.

Taip susiklostė „Vilnius Mama Jazz 2022“ didžiosios scenos fabula. Lygia greta vyko „vitrinos“ renginiai, stebimi tarptautinės prodiuserių, festivalių organizatorių ir klubų atstovų grupės. Devyni Lietuvos kolektyvų koncertai, kurių apžvalga nėra šios recenzijos tikslas, negali likti mano nepaminėti, mat per juos kuriama perspektyvi sklaida, nacionalinis džiazas keliauja į tarptautines rinkas. Taip pat buvo surengta konferencija. Pokalbių žanras mūsų džiazo lauke vis dar niekaip neatsiplėšia nuo bandymų lygmens, bet „Vilnius Mama Jazz“ nuoseklus dėmesys kalbamajai daliai turi tam tikrą vertę. Susitikimai, šurmuliavimas, įrašai laikmenose, marškinėliai, Ukrainos vėliavos spalvų lipdukai ir muzika, muzika, muzika – laisvi žmonės iš „Vilnius Mama Jazz“ išsineša po svarbų atminimą.