Muzikinės viršūnės ir gelmės

Birželio 4-ąją Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo Vilniaus festivalis, šįsyk skelbiantis: „Muzika kuria pasaulį“. Puikus pavadinimas, apimantis skirtingus pasaulius ir epochas, įvairaus amžiaus menininkus ir jų atliekamą muziką. Smagu matyti, kad koncertų organizatoriai greta nenuspėjamumu intriguojančių užsienio svečių (pasaulinę šlovę pelnęs baritonas Thomas Hampsonas ne tik dainuos, bet ir diriguos!) visada kviečia tėvynėje laukiamus ryškius mūsų atlikėjus. Džiaugiamės galėsiantys išgirsti Johanno Sebastiano Bacho muziką skambinantį Andrių Žlabį, visada kuo nors nustebinančią Mūzą Rubackytę, bręstantį regionų balsą – Klaipėdos ir Šiaulių kamerinius orkestrus, Norvegijos, Čekijos scenose dainuojančią konkursų laureatę, buvusią prof. Astos Krikščiūnaitės auklėtinę Verą Talerko.

Rinkos sufleruojami koncertų pavadinimai, matyt, suaktyvina ir įvairių poreikių koncertų salėje turinčių žmonių dėmesį. Pirmasis koncertas kažkodėl pavadintas „Muzikos viršūnių susitikimas Vilniuje“, o ryškiausias vakaro akcentas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Oslo filharmonijos choro (meno vadovas Øysteinas Fevangas) ir solistų – sopranas Vera Talerko, mecosopranas Marianne Beate Kielland, tenoras Juozas Janužas ir bosas-baritonas Håvardas Stensvoldas – atliktos Wolfgango Amadeus Mozarto Mišios c-moll, KV 427. Dirigavo M. Pitrėnas.

Mozartui 25-eri. 1781 m. persikėlė gyventi į Vieną. 1783 m. su jauna žmona Konstanca nuvyko pas tėvus į Zalcburgą. Čia įvyko 1782–1783 metų kūrybos vaisiaus – nebaigtų Mišių c-moll – premjera. Soprano partiją giedojo Konstanca. Mozartas jautė savo laiko dvasią. Buvo įtikėjęs masonų idėjomis. Mokslininkai, amžininkai teigė, kad „masoniškos ideologijos“ interpretavimas muzikoje prasideda nuo kompozitoriaus pasirenkamos tonacijos. Todėl gal ir neatsitiktinai Mozarto kūryboje dominuoja c-moll tonacija. Kažkas taikliai parašė, kad ši muzika skamba „tarsi amžinas nelaimingas meilės skundas“. Atrodo, kad į koncertą gausiai susirinkę klausytojai pajuto M. Pitrėno su kolektyvais kuriamą šio monumentalaus kūrinio gelmę. Įprasminti trys lemtingi žmogaus žingsniai: gimti, mirti ir prisikelti.

Užburia švelniu Mozarto liūdesio aromatu dvelkiantis melodikos grožis. Vien ko vertos dvi soprano arijos. Matyt, Konstanca turėjo platų ir kokybiškai skambantį sopraną – kitaip kompozitorius nebūtų jai parašęs dviejų oktavų diapazonui. V. Talerko žemą registrą padainavo atsargiai, tačiau padaloje Et incarnatus est dainininkė įprasmino koloratūras, klausą glostė jos lyrinio soprano tembras, gražiai skambėjo ansambliai su puikiai muzikavusiais obojumi, fagotu, fleita. Dainininkė jauna, ateitį tik pradedanti kurti.

Mozarto partitūroje – partijos, skirtos dviem sopranams. Panašūs jų diapazonai, muzikavimo maniera – šiose Mozarto arijose dar girdimi italų operos atšvaitai. Tiesa, Laudamus te gieda ir koloratūriniai mecosopranai (puikiai dainuodavo mano ypač mėgstama Anne Sofie von Otter). Dainininkė iš Norvegijos M.B. Kielland koloratūras išdainavo, tačiau buvo juntamos didelės pastangos, nukentėjo intonacija ir muzikavimo prasmės. Todėl intonacinio tikslumo pritrūko ir puikiam, žaismingam Mozarto muzikos audiniui – sopranų duetui. Dainininkių ir tenoro Juozo Janužo trio ne visur salėje buvo akustiškai vienareikšmiškai girdimas. Mozarto muzikos grafika reikalauja gero atlikėjų susiklausymo.

Nebaigtas Mozarto Mišias c-moll redagavo, netgi tekstus prirašė leidėjai. Ši Mišių redakcija H. Stensvoldui, manau, buvo nedėkinga: teko ilgai sėdėti ir įpulti vokalizuojant po vieną frazę.

Bacho muzikos studijos atvedė jauną Mozartą į polifoninės kalbos lauką. Tai buvo girdėti klausantis neforsuotos, gražaus vokalo Oslo choro kalbos. Kolektyvas nėra didelis. Paslankūs moterų balsai, gerai intonuojama. Dirigento pateikti efektingi forte – piano (subito) epizodai sukūrė netikėtas dramatinio plėtojimo potekstes. Galimi akustikos pokštai pragaišino žemus vyrų balsus. Sunku buvo sekti dvigubo choro polifoninį audinį, nes jis tarsi atrodė esantis per toli, akustiškai už orkestro, kuris grojo puikiai: styginiai kūrė gražią pastelinę terpę solistėms. Mozarto muzikoje jau atsiradusias reikšmingas, individualizuotas vietas partitūroje raiškiai muzikavo pučiamieji.

Festivalio pradžios vakarą skambėjo ir Fryderyko Chopino Antrasis koncertas fortepijonui f-moll, op. 21. Septyniasdešimt orkestro taktų poetiškai įvedė klausytojus į Chopino muzikos pasaulį. Jaunas solistas iš Pietų Korėjos Yekwon Sunwoo – kadaise furorą kėlusio amerikiečių pianisto Van Cliburno konkurso laureatas. Išgirdome ne dramatinę soluojančo instrumento ir orkestro dvikovą, o savitas romantines virtuozines poemas, kuriose svarbiausias vaidmuo skirtas fortepijonui. Pasirinkta kamerinė virtuozinio kūrinio traktuotė. Pianistas nedemonstravo perlinio blizgesio, tačiau fortepijono klaviatūra dainavo, skambėjo puikus tušė, vizualiai nedemonstruojama smulki pirštų technika tiesiog glostė klavišus, tarsi skleisdama rūką, melancholiją. Tokia buvo ir ornamentikos puošyba žavinti antra dalis Lerghetto. Subtilus rubato. Paprasta, bet elegantiška (graziosamente) liaudiška šokių scena trečioje dalyje. Aišku, suskambo mazurka. Ne jos blizgesys, bet oro gūsio nestokojanti koloristika.

Koncerto interpretacijoje ypač pagirtinas orkestras ir dirigentas, labai jautriai, stilingai akompanavę pianistui, subtiliai perskaitę Chopino partitūrą.

Galime prisiminti laiką, kai jaunas Chopinas kūrė šį fortepijoninį koncertą. Turtinguose rūmuose kompozitorius buvo laukiamas kunigaikštienės Radvilienės ir muzikuoti mėgusio jos vyro Antonino. Grįždamas iš viešnagės draugui Titui Fryderykas  rašė: „Buvo nuostabu! Radvilos kvietė pasilikti ilgiau. Tačiau nebaigiau koncerto, nekantrauju baigti finalą...“ 

Klausytojai šiltai priėmė tokią poetišką Chopino muzikos traktuotę, o pianistas, demonstruodamas muzikinę brandą, itin subtiliai bisui paskambino Richardo Strausso „Rytoj“ („Morgen“) fortepijono versiją (tikriausiai Maxo Regerio redakciją).