Nuo pirmo iki paskutinio takto

Dar niekada koncertuose nebuvo tokie esminiai pirmieji ir paskutiniai viso vakaro taktai. Kas žino efektingą Edvardo Griego fortepijoninio koncerto a-moll pradžią su užgriūvančiomis akordų kaskadomis ir didingos Gustavo Mahlerio Devintosios simfonijos pabaigą su transcendentiniu pianissimo – ko gero, taip pat bus pamąstęs apie neatsitiktinai sumanytą programą, kuria Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gegužės 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje užbaigė savo 33-iąjį koncertinį sezoną. Tarp tų taktų simboliškai menasi ir visas sėkmingas orkestro sezonas su įspūdinga pradžia, orkestro gimtadieniu, tęsiamu visų Antono Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų ciklu bei kitais renginiais, nors, belaukiant rekonstruotų Kongresų rūmų, vis dar koncertuojama ne savo namuose, o įvairiose Lietuvos salėse.

Meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras vakarą pradėjo su pianistu Alexanderiu Paley – ištikimu šio kolektyvo draugu, puikiai Lietuvos publikai pažįstamu įdomiu interpretatoriumi. Taip, pirmieji Griego fortepijoninio koncerto taktai, galima sakyti, nulemia atlikimo sėkmę, padiktuoja traktuotę, iškart parodo, kiek solistas ir orkestras gali skambėti kaip derantys partneriai. Ir netrukus teko nustebti: A. Paley nuoširdžiai įsijautė į savitą girdėjimą, pirmosiomis akordų kaskadomis ištryškusią muzikos tėkmę, kuri turėjo laisvai sroventi ir toliau, nelauktai pristabdydavo nuolatiniu rubato, kai kur keitė melodinius akcentus, įnešė keistų dinamikos kontrastų, per aštraus fortissimo. Tuo metu orkestras, nors ir stengėsi derėti prie solisto, Griego opusą traktavo arčiau originalo, atskleisdamas šio romantinio šedevro šiaurietišką sodrumą, kartu ir santūrumą, norvegų liaudies dainų intonacinį spalvingumą ir stilingą liaudies šokio halingo charakterį finale. Klausytis kone skirtingų traktuočių vienu metu buvo ir keista, ir įdomu, priminė kažkur perskaitytą mintį apie opuso „begalinę įvairovę ir vienybę, kaip ir pačios Norvegijos“. Nepaisant neįprastos koncerto traktuotės ir aštrumo, A. Paley pateikė tiesiog žavingų epizodų su subtiliu, permatomu piano, lengvučiais pasažais. Publikai atsistojus ir sukėlus ovacijas, pianistas jautriai ir efektingai paskambino gerai žinomą bisą – Niccolò Paganini–Ferenco Liszto „Kampanelą“.

Pagrindinį Valstybinio simfoninio orkestro kūrybinį sezoną šįkart vainikavo Mahlerio Devintoji simfonija. Dar neišblėsę stiprūs įspūdžiai iš anksčiau girdėtų Mahlerio simfonijų atlikimo, mat orkestras daugelį metų puoselėjo tokį grandiozinį sumanymą. Šį vakarą pasirinkta Devintoji itin prasmingai susisiejo su nūdienos kontekstais ir, matyt, su daugelio mūsų emocine būsena.

Net jei prisiminsime, kad Mahleris bijojo „devintųjų simfonijų prakeiksmo“ (sulig devinta gyvenimą baigė Beethovenas, Bruckneris), o kompozitoriui ši simfonija vis tiek tapo paskutinė (Dešimtosios nebaigė) ir yra laikoma Mahlerio „atsisveikinimu“, vis dėlto ji nėra tik kompozitoriaus kūrybos įprasminimas. Šiame didingame, pusantros valandos trukmės, turtingiausio naratyvo kupiname veikale iš esmės vyrauja bendražmogiški aspektai ir visagalės mirties nuojauta. Per visas keturias kūrinio dalis muzikinės prasmės balansuoja tarsi svarstyklėse tarp visa to, kas žemiška ir transcendentiška. Ne veltui sakoma, kad Mahlerio simfonijos prasideda smuklėje, o baigiasi amžinybėje...

Tą vakarą Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas G. Rinkevičiaus, skambėjo kaip monolitas, alsavo kaip vienas organizmas, o įvairūs solistai, ypač primarijus Zbignevas Levickis, kaskart prabildavo giliu garsu, prasminga frazuote, jautriu vibrato. Daug darbo turėjo variniai ir mediniai pučiamieji, kurie nepaprastai taikliai dinamiškai įsikomponavo į bendrą tembrų drobę, kaskart surasdami nesikartojančių niuansų soliniam „pasisakymui“. Galima sakyti, kad orkestras plačiai atvėrė duris šio šedevro pažinimui, o gyvai klausantis šios turtingos partitūros – daugybės besipinančių charakterių, emocijų, plačiai alsuojančios melodikos, – regis, buvo galima nugyventi visą gyvenimą.

Po dramatiškų audrų ir tylių lyrikos salelių atėjęs išties genialus finalas (Adagio: Sehr langsam und noch zurückhaltend) suskambo neįtikėtinai persmelkdamas ir užvaldydamas. Seniai neteko patirti tokios beveik fiziškai veikiančios tembrinių sluoksnių magijos, tokio monolitinio orkestro tutti, kuris, atrodė, prasiverš per storas salės sienas, kol pamažu viskas nugrimzdo į tyliausius paskutinius atodūsius. Paskutinė nata, pažymėta ersterbend, reiškia „miršta, išnyksta“. Iškalbingiausias orkestro pianissimo išsprendė viską. Bravo už pasirinkimą ir atlikimo brandą!