Vilties formulės

Ištikimieji scenos partneriai Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras savo koncertinį sezoną baigė drauge – gegužės 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje, išvakarėse – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Abiem kolektyvams sezonas buvo sėkmingas, nors ir veikiamas besikeičiančių aplinkybių: nuo įsisiūbavusios pandemijos bangos, karantino ribojimų, iki visiško išlaisvėjimo net ir nuo kaukių. Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ir taip intensyvią savo veiklą gegužę dar papildė ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo muzikos įrašais, kuriuos rengė prestižinės JAV leidybos kompanijos „Naxos“ užsakymu.

Šių metų Europos kultūros sostinės Kauno kultūrinis gyvenimas dar labiau suintensyvėjo. Vienas iš šio miesto, o ir visos Lietuvos, kultūros variklių – Kauno valstybinis choras – sezoną baigia ne tik naujajam meno vadovui ir vyr. dirigentui Robertui Šervenikui šiemet parengus įspūdingus naujus opusus, tokius kaip Césaro Francko poema-simfonija „Atpirkimas“ (pirmasis atlikimas Lietuvoje), Igorio Stravinskio „Svadebka“, bet ir pasirodymu su garsiąja operos diva Renée Fleming, lietuvių klasikos repertuaro įrašais bei gastrolėmis Belgijoje ir Nyderlanduose, kur choras dalyvaus atliekant Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją.

Vis dėlto turiningam sezonui skausmingą antspaudą uždėjo karas Ukrainoje, emociškai temdantis bet kokią kultūrinę veiklą Lietuvoje, ką jau kalbėti apie sugriautus pačių ukrainiečių gyvenimus. Kai pagalvoji, kad Ukrainos muzikinės institucijos taip pat buvo suplanavusios gražų koncertinį sezoną, rengė naujus kūrinius, įrašus, žadėjo klausytojams pakilius koncertus... Tokios mintys neapleido palydint sezoną Nacionalinėje filharmonijoje, o galimybė saugiai ir ramiai klausytis pasaulinių muzikos šedevrų pradedama suvokti kaip privilegija.

Prasmingai pasirinktas vakaro repertuaras ne tik buvo, kaip sakė M. Pitrėnas, „psichoterapijos seansas“, bet ir stipriai praskaidrino visas niūrias aktualijas, suteikdamas nenusakomą vilties jausmą. Ypač prasmės požiūriu surezonavo Felixo Mendelssohno simfoninė kantata „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“) solistams, chorui ir orkestrui, op. 52. Įdomu tai, kad 1840 m. parašytas opusas skirtas Johanneso Gutenbergo spausdinimo išradimo 400-osioms metinėms. Suskambėjęs po visai neseniai Lietuvoje paminėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, kūrinys netiesiogiai priminė spaudos laisvės ir intelektualios minties sklaidos svarbą bet kurioje epochoje ar šalyje, be to, galėjo nukreipti mintis ir prie pas mus aktualių kultūrinės spaudos problemų.  

Po darnios, bemaž klasikinės trijų dalių simfoninės pradžios vokalinės opuso dalys (paremtos Biblijos tekstais) tarsi apeliavo į niūriausią šiandienos kontekstą: viešojoje erdvėje sklandantį, tiesiai į širdį smingantį šauksmą „Padėkite Mariupoliui! Padėkite „Azovstal“!“ ir mūsų maldas, atliepiančias giesmės tekstą: „Ir dėkoju Tau už visa gera, ką man padarei. / Ir jei klajosiu naktį ir gilioj tamsoj, / Ir priešai aplinkui persekios mane, / Šauksiuosi Viešpaties vardo, / Ir jis išgelbės mane savo gerumu.“ Beje, pagirtina, kad kūrinio tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo pateikti koncerto programėlėje, tai leido išsamiai susipažinti su kūrinio turiniu, nes akustiškai liejantis garsams žodžiai iš solistų lūpų skambėjo neaiškiai.

Kalbant apie simfoninės kantatos atlikimą – jis buvo pirmas visiems atlikėjams (!), gal išskyrus tenorą iš Lenkijos Adamą Zdunikowskį. Ir šiaip nerandu žinių, kad Mendelssohno simfoninė kantata „Šlovinimo giesmė“ būtų kažkada skambėjusi Lietuvoje. Tad ypač sveikintinas toks naujas ir originalus sezoną vainikuojančios programos pasirinkimas. Nors opusas parengtas visiškai neseniai ir dar turi „susigulėti“, jis atskleidė ir stipriąsias abiejų kolektyvų bei solistų savybes. Pagyrimo nusipelno orkestro variniai pučiamieji, simfoninę kantatą pradėję raiškiai, švariu garsu ir savo svarbias partijas kokybiškai groję per visą valandos trukmės kūrinį. Dirigentas M. Pitrėnas uždavė gana gyvą tempą, tad galėjo kilti pavojus „susivelti“ klasikiniam skaidrumui, melodikos vingiams ir ypač Mendelssohno mėgstamai sudėtingai fugato faktūrai. Bet viskas suskambėjo tiesiog nepriekaištingai! Į bendrą audinį organiškai įsikomponavo ir vargonai (Renata Marcinkutė-Lesieur), nustebindami tuo, kad beveik nepastebimai tik šiek tiek „paspalvino“ bendrą tembrų paletę.

Solistai gana skirtingu savo dainavimo stiliumi suteikė šiokio tokio margumo. Sopranas Agnė Stančikaitė sėkmingai susidorojo su nauja partitūra, pademonstravo gražų balsą, nors buvo juntama nemenka įtampa. Puiki oratorinio žanro profesionalė mecosopranas Justina Gringytė vėl sužavėjo balso sodrumu ir charakteringa raiška, o tenoras Adamas Zdunikowskis, priešingai, nors skambėjo kiek blankiau, įnešė natūralumo, laisvumo, o tai atliekant tokio žanro opusus pasitaiko retokai. O kad simfoniniuose-vokaliniuose veikaluose be Kauno valstybinio choro įdirbio išsiversti neįmanoma – seniai žinoma tiesa. Šis kolektyvas – stabilumo garantas.

Dar vienas bruožas, atkreipęs dėmesį koncerte, o ir pastarojo meto Nacionalinio simfoninio orkestro muzikavime, – tobulai valdoma dinamika. Tuo ypač mėgavausi skambant pirmam programos kūriniui – įžymiojo ekspresionisto Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“ („Verklärte Nacht“), op. 4. Opusas kupinas nesibaigiančios virtinės kulminacinių bangų ir atoslūgių, tempų, charakterių ir dinamikos kaitos – visa tai M. Pitrėno vedamas orkestras ne tik suvaldė, pasiekė muzikinio naratyvo sklandumą, bet ir sudarė komfortiškas sąlygas soluojančių tembrų (altų, violončelių) raiškai, jų neužgoždamas, subtiliai kilstelėdamas iš bendros tėkmės. Muzikalumo kartelę kėlė ir orkestro primarija Rasa Vosyliūtė, solavusi nepaprastai jautriai ir iškalbingai.

Tai buvo vilties koncertas netoli vykstančios tragedijos akivaizdoje. Beje, Nacionalinė filharmonija teikia pagalbą nuo karo veiksmų Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms ir sudaro galimybę jiems apsilankyti koncertuose nemokamai. Besivienijančiam pasauliui belieka daryti viską, kad kitą sezoną atstatytų Ukrainos miestų gatvėse ir prie jų koncertų salių jau kabotų afišos, kviečiančios patirti grožį. O kol kas greičiausiai vilties formulę išsprendė tą patį vakarą vykusi „Eurovizija“ – kitais metais Ukrainoje!