Permainingas koncertas

Gegužės 14-ąją, permainingų orų dieną, kai iš juodų debesų staiga imdavo pliaupti lietus, o jam liovusis netikėtai nušvisdavo saulė, į Paliesiaus dvarą pasiklausyti puikios muzikos suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. Skambino talentinga pianistė Golda Vainberg-Tatz, su kurios interpretacijomis jau yra susipažinę daugelis muzikos mėgėjų ir profesionalų. Anksčiau lrt.lt portalui pianistė pasakojo apie savo gyvenimą ir muziką: „Kai atvykstu į Vilnių bei Kamajus (ten su broliu ir tėvais leisdavome vasaras ir švęsdavome katalikų šventes) – jaučiuosi vėl patekusi į jaukią, šviesią vaikystę. Izraelyje prasidėjo mano paauglystė, brendimo metai, čia įgijau naujų gyvenimo įpročių, įspūdžių, draugų ir dėstytojų. Tai antroji mano Tėvynė. Amerikoje pragyvenau daugiausiai metų, bet kažkaip sunku ją pavadinti trečiąja Tėvyne, nors ten pagrindiniai mano darbai ir gyvenimas.“

Golda Vainberg-Tatz teigia, kad planuoti ateitį šiais laikais yra didelė prabanga. Ji tikisi, kad artimiausiu metu pavyks įgyvendinti keletą svarbių renginių. Pianistė dėsto, groja rečitalius Puerto Riko fortepijono festivalyje San Chuane, Tel Hai (Izraelyje) veda fortepijono meistriškumo konkursus. Taip pat ji yra tarptautinio „Rosalyn Tureck Bach“ pianistų konkurso vadovė. Šiemet atrinkti 33, kaip ji sako, fantastiški jauni pianistai iš viso pasaulio. Konkurso pusfinalis vyks birželio mėnesį, finalas – liepos gale Niujorke. Rudenį G. Vainberg-Tatz planuoja koncertus su žinomu „Noȗs“ kvartetu Italijoje, Milano „Sala Verdi“, kur skambės Roberto Schumanno kūriniai.

Puikios akustikos „Pasagos“ salėje G. Vainberg-Tatz skambino solidžią, įvairią programą – Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Maurice’o Ravelio ir Fryderyko Chopino kūrinius. Ryškiausią įspūdį man padarė energinga, temperamentinga ir labai kokybiška Bacho Sonatos d-moll (BWV 964) interpretacija. Stebino maksimali pianistės dėmesio koncentracija į sudėtingus polifonijos klodus, spyruokliuojanti ritmika, ryškūs muzikos nuotaikų kaitos vaizdiniai. Tai buvo labai įdomi pažintis su šiuo genialiu Bacho kūriniu.

Įtemptai, išraiškingai pianistė traktavo ir Beethoveno Sonatą D-dur, op. 28. Iki smulkmenų išanalizuotas tekstas, įsigilinimas į jo prasmę, dėmesingumas – nepraleista nė menkiausia detalė. Gal tik norėjosi kiek lėtesnio, prasmingesnio lėtosios dalies perteikimo. Keista, bet kartais kildavo mintis – gal pianistė kairiarankė, gal jai labiau imponuoja bosinės linijos? Nes tematika aukštesniame registre ar melodinės natos kartais skambėjo blankokai, tarsi be tembrinio nuspalvinimo.

Panašiai buvo traktuojami ir Ravelio „Taurūs ir sentimentalūs valsai“. Retam pianistui pavyksta pajusti ir perteikti prancūzų impresionistų muzikos trapumą, spalvingumą, plastiškumą, paveikumą. Net ir didieji klasikinės ar romantinės muzikos atlikimo meistrai dažnai apsunkina skambesius nereikalinga įtampa arba lėtus epizodus stingdo bespalve ramybe, nepasiekia švelnios muzikos tėkmės. Atrodė, kad pianistė laikėsi savo grojimo braižo ir nepersiorientavo į impresionistinę stilistiką.

Užtat Chopino Mazurka a-moll, op. 59 Nr. 1, ir Baladė f-moll, op. 52 Nr. 4, skambėjo kokybiškai ir valingai, buvo kruopščiai išanalizuota. Buvo justi, kad G. Vainberg-Tatz gali savo auklėtiniams pateikti tikslias rekomendacijas, kaip traktuoti šią muziką.

Keista – skambant Chopino Baladei, pro stiklines duris už fortepijono matėsi, kaip lauke žliaugia lietus, net girdėjosi lašų barbenimas į stogą. Nuskambėjus paskutiniams audringiems pasažams visą gražią dvaro aplinką nušvietė saulės spinduliai.