Ryžtingos dvasios koncertas

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, dirigento Modesto Barkausko ir pianisto Daumanto Kirilausko koncertas gegužės 5 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjo paveiktas kataklizmų mūsų sesių ir brolių žemėje Ukrainoje. Muzikai nuoširdžiausią atjautą jiems išreiškia atlikdami ukrainiečių autorių veikalus. Taigi ir šio vakaro programą pradėjo Valentino Silvestrovo, populiariausio ukrainiečių kompozitoriaus, kūrinys styginiams „Tyli muzika“. Tai melodingas, sentimentalus, daugiadalis, tartum kokia prancūziškų šansonų siuita, opusas. Jis buvo traktuojamas lydant šviesų liūdesį ir nemenką intensyvumą – atrodė lyg įprasta gedulo muzika. O pamėginkime įsivaizduoti kitaip –  gal šiai „siuitai“ ir jos atlikimo tragiškam kontekstui ypatingumo suteiktų specialiai patylintas skambesys, vyraujant piano spektrui? Tai sukurtų papildomos prasmės – pabrėžtų taikos nostalgiją ir galbūt perteiktų tokį skausmą, kai negali prakalbėti. Tačiau šiame koncerte transliuota šiek tiek per nuožmi energija jau signalizavo, kaip paskui pajutome, ryžtingą didžiosios vakaro dalies toną.  

Toks tonas persimainė su pirmaisiais Johanno Sebastiano Bacho muzikos garsais, publiką sutelkusiais didingon amžinybėn. Regis, kaip dvasinė atrama į programą buvo įtrauktas Bacho Klavyrinis koncertas Nr. 5 f-moll, BWV1056. Orkestro partija skambėjo gražiai, tradiciškai, tik be išradingesnių niuansų, tačiau nuoširdžiausiai derinant ansamblį su solistu. Įdomu, kad solistas, pianistas Daumantas Kirilauskas, Bacho muziką visą gyvenimą skambindamas su natūraliais pokyčiais, dabar vėl ją traktavo kiek kitaip, labiau pasiduodamas gyvai tos muzikos tėkmei, guvumui ir judrumui. Solo fragmentas orkestrui tylint lėtojoje dalyje tapo gražiausiu koncerto momentu (jį apibūdinti žodžiais nėra jokios vilties). Apskritai tą vakarą pianistas skambino dar gaiviau, atsinaujinęs, tarsi apčiuopęs naują pagrindą ir stipriau išskleidęs sparnus. 

Toliau klausytojų laukė du dideli ekspresionistiniai veikalai. Dirigentas jų intensyvumą papildomai sutirštino kategoriška retorika, tai ir paskatino koncerto koncepciją suvokti kaip kovingo nusiteikimo akcentą. Taip, apeinant kūrinio perteikiamą asmeninį skausmą, buvo interpretuojamas dramatiškasis Vytauto Laurušo „Pragiedrėjimas“ styginiams.

Kai kada smagu ne tik garsiai dainuoti, bet ir groti. Įdomu, ar patiko labai garsiai groti D. Kirilauskui, atliekančiam Alfredo Schnittke’s Koncerto fortepijonui ir styginiams solo partiją? Toks maksimalaus ekspresionisto amplua – nemažas viražas šio pianisto kelyje, kuriame, tiesa, yra pasitaikę kamerinių ekspresionistinių opusų, įskaitant ir Schnittke’s. Vis dėlto D. Kirilauskas labiau žinomas kaip tyliausių garsų ieškotojas. Kita vertus, pianistas viską traktuoja atvira širdimi. Narsos jausmą ryškinusiam dirigentui, natūralu, buvo nelengva plačiau aprėpti muzikoje slypinčią chaotiškų kontrastų įvairovę, o kūrinio bendriausi bruožai buvo atskleisti.

Turbūt jau visi Lietuvos dirigentai yra atlikę Arvydo Malcio kūrinį „Vilties aitvaras“. Ši žavinga, smagi, ilga pjesė grįsta džiazo ritmais. Kaip sakė koncertą komentavęs pats dirigentas, šiuo opusu programoje siekta suteikti mums vilties. Tik, realybei slegiant, pastangos pralinksmėti atrodė bevaisės, tad išsiskirstėme vilties nuotaikoms apsiblausus...