Džiazo stiprybės

Pratę improvizuoti džiazo festivaliai visą karantinų laikotarpį praleido šokinėdami tarp ribojimų atlaisvinimo salelių, kartais sėkmingai įsikomponuodami į atokvėpių ribas, kartais atsitrenkdami į prieš pat atidarymo koncertą užsiveriančias duris. Ir štai pagaliau – pavasaris be ribojimų, netgi be kaukių, laisvas ir svetingas muzikai, kuri atgimė: į savo įprastą formatą grįžo Birštono ir Kauno džiazo festivaliai, konkursas „Rīga Jazz Stage“ Latvijoje bei „Jazzkaar“ Estijoje.

Atsiliepti į dabartinę negandą – karą Ukrainoje – šie kūrybinės laisvės bastionai nespėjo. Vėlesni festivaliai jau formuoja savo programas, įtraukdami solidarumo elementą (kviečia ukrainiečių muzikantus, rengia jungtinius projektus, išskirtines dedikacijas), o kovą–balandį vykstantys didieji festivaliai liko užklupti ataidinčių katastrofos rezonansų, sėjančių emocinį išsekimą, sausrą ir apatiją, būdami visiškai tam nepasiruošę.

Nepasiruošusi buvo ir publika. Atrodė, mėgavimasis muzika brutalios agresijos fone yra neįmanomas ir bergždžias. Tačiau atvirkščiai – jis sugrąžino realybei spalvas ir prasmę. Birštono festivalio scenoje Darius Užkuraitis ir Jūratė Kučinskaitė supratingai kreipėsi į džiazuotojus, kviesdami vertinti džiazo maratoną kaip naudingą sielos sveikatai terapiją, padedančią atgauti dvasines jėgas. „Rīga Jazz Stage“ konkurse kai kurie dalyviai nuo scenos išsakė savo išgyvenimus ir skyrė savo pasirodymus taikos, grožio, gėrio siekiui. „Kaunas Jazz“ Ramūnas Zilnys prieš kiekvieną savo vedamą koncertą priminė, kad muzika šiandien yra mūsų privilegija, kuria privalu naudotis vardan šviesos persvaros. „Jazzkaar“, kiek man žinoma iš pasiekusių atbalsių, pavieniai atlikėjai taip pat įgarsino savo mintis. Tad, nors nebuvo modeliuoti kaip atsakas į netikėtai užklupusias realijas, festivaliai tapo atsaku: priėmė įprastai laimingą, o šįkart šiek tiek prislėgtą ir neramią minią į savo glėbį, grąžindami tikėjimą grožiu ir laisve. Pati muzika, atrodo, atkakliau nei įprastai beldėsi į ausis ir širdis, kartais – šokio pasiilgusius kūnus, kad kiekvienas sąskambis balzamo lašais įsigertų į sąmonę ir padarytų stiprų, išliekantį poveikį.

Birštono scenoje Janas Maksimovičius ir Dima Golovanovas suimprovizavo įkvėptą, šiek tiek mistifikuotą, elektronikos miglose skendintį pasakojimą, nirdami į kontempliaciją, apsimainydami skaidriai čiurlenančiomis frazėmis, nuskriedami į pakilią kulminaciją ir grįždami į tylą, iš kurios gimė tas garsinis miražas. Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno orkestras „Improdimensija“ įgyvendino prancūzų gitaristo Marco Ducret kompozicijas, tarp originalių disciplinuotų tekstūrų įsileidusias impozantiškus, išskirtinius solistų monologus. Jievaro Jasinskio „JJA Chamber Project“ buvo kaip kvaziminimalistinis, minkštų tembrinių lydinių konstruktas, išbandęs veiksmingą džiazo ir kamerinės prieigos dermės formulę. Dyglus, netikėtas Vilniaus kolegijos „The Oscillation Orchestra“ elektronika įkrautas sonorinis vešlumas, Mindaugo Stumbro kvarteto melodingų improvizacijų ažūrai, Claudio Jr. De Rosa kvarteto raumeningas bopinis technicizmas, „Castor Stetson“ fusion kompozicijų patikimas atlikimas bylojo apie jaunosios kartos kūrybinį pajėgumą. „Dainius Pulauskas Acoustic Group“ ir Kęstučio Vaiginio kvarteto koncertai iškilo programoje kaip du stulpai-etalonai, ženklinantys atlikimo kokybės aukštumas, klausytojui gal ir nepateikiantys jokios staigmenos, bet garantuojantys didžiulį pasitenkinimą.

Apskritai pats programos intensyvumas, amplitudė, kuri nusidriekia nuo visiškai tradicinės Klaipėdos džiazo orkestro programos su Nicole Ziuraitis iki modernios Kauno bigbendo su smuikininkės Line Kruse originaliais, intensyviais, daugiasluoksniais kūriniais, nuo kroatų Tamaros Obrovac kvarteto su gimtojo folkloro inspiruota savita kūryba iki „AfroKayfee“ vakarėlio su perkusija ir smagiais pučiamųjų rifais, nuo Viktorijos Pilatovič sudėtingos intervalikos vokalinių kompozicijų iki šiltučio „CinAmono“ žaidimo ir Remigijaus Rančio pasidalijimo namudinėmis dainelėmis projekte „Olivia Gongas“, – visuomet būna labai informatyvi ir iškalbinga. O festivalio ritmas bei jo atmosfera nepalieka klausytojui kitos išeities, kaip tik gyventi džiazo ritmu.

Ne ką mažesnis muzikinių idėjų tankis konkurse-festivalyje „Rīga Jazz Stage“, kuriame šiais metais varžėsi vokalistės ir būgnininkai. Taip, visos 12 vokalisčių buvo merginos ir visi 11 būgnininkų – vaikinai. Šis šlovingas, tryliktą kartą surengtas konkursas, kaip ir mūsų „Birštonas“, du kartus buvo atšauktas likus vos kelioms dienoms nuo numatyto renginio, tad visi jo dalyviai turėjo progą papildomus dvejus metus gludinti programas, bet kai kurie per tą laiką peržengė leistiną dalyvio amžių ir nebegalėjo dalyvauti, pavyzdžiui, Lietuvos atstovas Ąžuolas Paulauskas. Nors konkursas neliko be lietuvių. Žemyna Krukonytė-Zalcė įsiminė publikai skoningu atlikimu bei smuiku pačios griežiama įžanga, tačiau laurus pasidalijo kitos dalyvės. Nugalėtoja tapo Louisse Balckwill iš Didžiosios Britanijos, labai profesionaliai ir šmaikščiai interpretuojanti standartus, įtraukianti publiką į šou, humoristiškai apžaidžianti dainų tekstus. Antra vieta skirta italei Valentinai Fin, kurios originali kūryba, savitas charakteris ir drąsa eksperimentuojant išskyrė ją tarp visų konkursantų. Trečios vietos nugalėtoja – latvė Paula Saija, kurią girdėsime ir Lietuvoje, mat ji pelnė ir „Kaunas Jazz“ prizą, tuomet bus proga įvertinti jos scat ir svingo kokybę, kurie padarė įspūdį konkurso žiuri.

Tarp būgnininkų trečia vieta skirta labai minkštai ir spalvingai grojančiam belgui Yannickui Ballmanui, antroji – charizmatiškam, triukų nevengiančiam latviui Paului Pokratniekui, o nugalėtoju tapo amerikietis Domo Branchas. Visi trys laureatai – ansambliški, labai muzikalūs, aukštos garso kultūros, skiriantys dėmesį niuansams, bet Domo išsiskyrė net šiame kontekste: vos jam prisėdus prie būgnų, šie suošia lėkštėmis kaip gyvi, ima pasakoti ir pulsuoti... D. Branchas detaliai dekoruoja savo partijas, naudoja labai įvairius štrichus, puikiai valdo solo dramaturgiją ir apskritai yra jau profesionalus muzikantas, scenoje besijaučiantis lyg su šaukštu prie stalo. Jo konkursinis pranašumas atrodė akivaizdus, bet jis pats rodė pagarbą ir dėkingumą savo konkurentams, kurie, regis, tarpusavyje susidraugavo, pelnydami maksimalios naudos kiekvienas sau, – tą juos kaip tik ragino daryti ir žiuri pirmininkas, meistriškumo pamoką jiems surengęs vokalistas ir būgnininkas Jamisonas Rossas.

J. Rosso koncertu baigėsi šis konkursas-festivalis, o po poros savaičių jis, renginių ture aplankęs dar keletą Europos šalių, koncertavo pas mus, festivalyje „Kaunas Jazz“. Dukart klausytis muzikanto per tą patį turą labai informatyvu: galima labai aiškiai matyti, kiek atlikėjo spontaniškumas yra tikras, kaip jis keičiasi. „Splendid Palace“ jis koncertavo trio su „Hammond“ vargonininku Cory Irvinu ir gitaristu Ricku Rollaru, o Raudondvario menų inkubatoriuje jie tapo kvartetu, prisijungus boso gitaristui. Toks ansamblio pokytis didelių metamorfozių nelemia, bet J. Rosso rinkosi kitus kūrinius, o atsikartojančius atliko šiek tiek kitaip, šiek tiek net kita forma. Scenoje jis autentiškas, reaguojantis į aplinką, akustiką. Bet abiejuose koncertuose pagrindiniai atraminiai akcentai buvo dvi tos pačios kompozicijos – dramatiškas vienybės kūrinys „All for One“ ir viltinga „Keep On“, – sukurtos anksčiau, nei pasikeitė pasaulis, publikuotos dar 2018 m., tačiau dabar itin rezonuojančios ir iškalbingos.

Netikėtai smogė į taikinį ir kubiečių pianisto Alfredo Rodriguezo programa. Ji lengvutė – tai daugiausia žinomos kubiečių melodijos, kurias A. Rodriguezas išradingai ir kaligrafiškai išgražina, dainuodamas fortepijonu. Tiek deimantų iš dviejų saujų pažiro, tiesiog švaistūniškas virtuoziškumas, kurio taip gera ir saldu klausytis, ir kartu be galo liūdna. Nes tos gražiosios dainos, laisvos tautos dvasios liudytojos, taip skambėti gali visam plačiam pasauly, bet tik ne šalyje, kuri yra jų gimtinė. Amžina šventė, skirta kitiems...

Kiti „Kaunas Jazz“ tūzai – „Dirty Loops“, Avishai Coheno „Big Vicious“ ir „Hamilton de Holanda trio“ – labai skirtingos stilistikos ir idėjų. „Dirty Loops“ yra labai madingas, sensacingai populiarus trio, iškilęs perfantazuodamas popkūrinius ir sėkmingai gausinantis entuziastingų gerbėjų gretas. Hamiltonas de Holanda groja neįprastu instrumentu bandolim, programą sudarė iš Antonijaus Carlo Jobimo dainų, atlikdamas jas smarkiau, nei skamba autentiška forma, su fusion užtaisu, ir jam galima tai daryti, nes yra brazilas. Meistriškumas, žinoma, neabejotinas, bet stilizaciją mielai priimčiau ir radikalesnę. Trimitininko iš Izaraelio Avishai Coheno „Big Vicious“ – mano subjektyvi festivalio kulminacija, nors ji nesutapo su mano lūkesčiais, kurie buvo suformuoti akustinių A. Coheno albumų. Bet „Big Vicious“ elgiasi su groove labai intelektualiai, manipuliuoja elektronika intriguojančiai, o A. Coheno trimitinis solavimas – vienintelis visame pasaulyje. Efektas galbūt ne toks galingas kaip, sakykime, Nilso Peterio Molværio muzikos, bet ir sumanymas priešingas – A. Coheno rengiama tiesiog superintelektuali kosminė diskoteka.

Visi šie projektai, beje, skambėjo ir Estijos „Jazzkaar“, kuris taip pat išsiskleidė pokarantininiu masteliu – visa jėga. Greta didžiųjų koncertų, pasidalytų su „Kaunas Jazz“, estai galėjo pasipuikuoti Dee Dee Bridgewaterio ir Kenny Garretto grupėmis. Be to, abu festivaliai kaip visuomet skyrė didelį dėmesį nacionalinių projektų sekcijai, „Kaunas Jazz“ – koncertams atvirose erdvėse, o „Jazzkaar“ – dar ir užsienio žiniasklaidai.

Aš nebuvau „Jazzkaar“, mieliau rinkausi „Kaunas Jazz“, bet dalis mano kolegų iš užsienio ten buvo ir nemaža jų grupė susitiko „Rīga Jazz Stage“. Lietuvos džiazo festivaliai skiria kur kas mažiau pastangų savo tarptautiniam matomumui užtikrinti, ir tai – irgi strategija, mat mūsų festivaliai nėra turistiniai, jie skirti Lietuvai ir yra puikiai organizuojami. Pavyzdžiui, konstatuoti, kad „Kaunas Jazz“ šiais metais sudarė labai vientisą ir skoningai pramogą su aukštu meniniu lygiu derinančią programą (įskaitant vakarinius koncertus, Kęstučio Vaiginio kvinteto ir Artūro Anusausko trio pasirodymus bei lauko renginius), galiu ir aš, be jokio pasakinėjimo iš šalies.

Pavasaris Baltijos šalyse, o ypač Lietuvoje, kur gegužės pabaigoje dar laukia „Vilnius Mama Jazz“, dosnus improvizacinės muzikos. Bet ir jos poreikis didžiulis. Džiazas nėra vienintelis būdas išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir sulopyti byrantį pasaulį, bet vienas iš būdų, ir labai veiksmingas. Tad džiazingos vasaros!