Savaitgalis su simfonine ir smuiko muzika

Taip jau įvyko, kad balandžio 22 d. Valdovų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas Gintaras Rinkevičius) mane suviliojo vienais mėgstamiausių kūrinių –  Claude’o Debussy „Jūra“, Maurice’o Ravelio „Bolero“, kuriuos dirigavo amerikietis Marcas Tardue. Šie opusai visada intriguoja ir klausytojus. Smuikininkas Domenico Nordio atliko Ludwigo van Beethoveno Koncertą smuikui D-dur, op. 61. Dirigavo ukrainietė Natalia Ponomarchuk. Pažanga: vėl atsirado spausdintinės programėlės. Būtų gerai, jeigu dėmesingiau ir profesionaliau būtų parengti tekstai. Koncertą miniu todėl, kad jis susisiejo su kitą dieną vykusiu Nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO, meno vadovas Modestas Pitrėnas) pasirodymu Nacionalinėje filharmonijoje.

Nuo dešimties metų koncertuojantis vunderkindas penkiasdešimtmetis smuikininkas Domenico Nordio, su LVSO atlikęs Beethoveno Koncertą smuikui D-dur, vadinamas vienu ryškiausių Italijos menininkų. Jo koncertų geografija plati – nuo Niujorko, Nikaragvos, Gvatemalos iki Klaipėdos, Kauno, Vilniaus... „Scena – mano namai. Esu koncertavęs maždaug šimte skirtingų valstybių. Esu išvykęs iš namų maždaug 300 dienų per metus. Groti smuiku yra mano darbas“, – Lietuvos žurnalistams pasakojo D. Nordio. Taip jis ir atrodė scenoje: laisvai besijaučiantis, be didelių pastangų dirbantis profesionalas. Biso ištroškusi publika sulaukė nelabai sėkmingai atlikto Johanno Sebastiano Bacho kūrybos fragmento.

Įdomesnė buvo smuikininkui ir orkestrui dirigavusi ukrainietė Natalia Ponomarchuk – valdinga, tiksli. Imponavo romantiška dvasia perteikta Beethoveno Koncerto smuikui įžanga. Dirigentė disciplinuotai vedė orkestrą, siekdama solistui kurti jautrią orkestro aplinką. Dirigentę pamatėme tik per šį vieną kūrinį. Gaila, kad tik nelaimės akivaizdoje radome progų susipažinti su netolimos šalies atlikėjų kultūra.

Antroje koncerto dalyje maestro Marco Tardue diriguoti impresionizmo šedevrai padarė keistą įspūdį. Neskaitant vos keleto koncerte natūraliai pasitaikančių netikslumų, orkestro solistai tvarkingai atliko savo partijas. Tačiau dirigentui tvarkingai perskaityti tekstą – mažoka. Negirdėjau nei tikros Debussy tylos, nei bangų žaismo, nei jūros pulsavimo. Nelengvas uždavinys buvo įtaigiai įgyvendinti ir Ravelio „Bolero“ idėją. Tad pastangos ritminio ir melodinio motyvo įtemptą auginimą „atvesti iki kompozitoriaus pamišimo būsenos“ (Ravelis) liko neįgyvendintos.

Visai kitoks smuikininko su orkestru portretas atsivėrė kitą vakarą, balandžio 23-iąją, Nacionalinės filharmonijos scenoje. Sergejus Krylovas atliko Sofijos Gubaidulinos Koncertą smuikui ir orkestrui „Offertorium“ („Auka“).

Gubaidulinos sukurtas 1980 m. (1982 ir 1986 m. koreguotas) Koncertas smuikui ir orkestrui skirtas Gidonui Kremeriui, kuris jį ne kartą atliko pasaulio scenose. Į sovietų valdžios nemalonę patekusi kompozitorė slapta solistui perdavė kūrinį, kuriame, panaudojant muzikinę temą iš Bacho „Muzikinės aukos“ („Musikalisches Opfer“, BWV 1079), dramatiškai išreikšta skirtingų lygmenų – Nukryžiavimo ir žemiškoji menininko – aukos samprata. Panaudota Antono Weberno Klangfarbenmelodie technika leido kompozitorei sukurti ypatingos įtampos, dramatiškumo kupiną partitūrą, kuri įpareigojo visus jos dalyvius aktyviai eksponuoti aukos esmę. Įžangoje pateikiama beveik visa Bacho tema – trūksta tik paskutinės natos. Solistas su partneriais pradeda ją dekonstruoti. Aukos esmė patiria drastiškų pavidalų, grimasų. Kaip simboliška: mirties ir Prisikėlimo įvaizdžių garsinė išraiška koncentruojama į rusiško himno motyvus.

Kūrinį interpretavo smuikininkas Sergejus Krylovas ir dirigentės Giedrės Šlekytės vedamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Įtikinamai atlikėjų išreikštas vidinis dramatizmas privertė sudėtingos leksikos opuso klausytis net, matyt, iš popso pasaulio atkeliavusias klausytojas, leidžiančias sau salėje orkestro akivaizdoje gurkšnoti iš butelio.

Raiškiu ir estetiškai įtaigiu garsu puikus smuikininkas perteikė Gubaidulinos muziką, vienydamas kuriamą audringą atmosferą. Kokybiškoje smuiko kantilenoje – jokio sentimentalumo. Tremolo, glissando, dar kitokios įmanomos artikuliacijos, skambūs varinių išsisakymai tarsi vėtra putojančiuose styginių šuoruose – besiskleidžianti kovinga dvasia. Tai buvo tikra ir pagrįsta vidiniu atlikėjų nerimu bei puikiu profesionalumu. Dirigentė G. Šlekytė užtikrino solisto ir orkestro dialogų organiką, minties perimamumą, solisto logišką pirmavimą tirštoje spalvinėje drobėje.

Vienas iš dirigavimo metrų Richardas Straussas apie šio meno technikos mokymą pasakė: „Tai, ko galima jaunus žmones išmokyti, tuojau parodysiu. – Ir nupiešė elementarias dirigavimo schemas. – Visa kita įgyjama pačių pastangomis.“ G. Šlekytės biografijoje tos pastangos matyti. Tai muzikės brendimas Austrijos, Vokietijos kultūros aplinkoje. Darbas su žinomais batutos meistrais Bernardu Haitinku, Riccardo Muti, Vladimiru Jurowskiu ir kitais, savarankiški darbai su Miuncheno, Zalcburgo, Barselonos, Linco, Frankfurto, Berlyno, Dresdeno, Paryžiaus ir kitų operos teatrų bei orkestrų kolektyvais. Susikaupusi į muzikos esmę, dirigentė nedemonstravo savęs, bet taupiu, raiškiu mostu gebėjo rodyti kūrinio muzikinės kalbos sintaksės ir ištaros savitumus, niuansus. Matyti, kad geba įkvėpti ir orkestrą muzikavimo akcijai.

G. Šlekytės interpretuota Johanneso Brahmso Antroji simfonija įtikino, kad jaunos dirigentės pasirodymo jau nebegalima vadinti vokišku žodžiu nachdirigieren (tai yra kartojant kurio nors žymaus dirigento kūrinio traktuotę). Ji turi savo požiūrį į Brahmso muzikos estetiką. Subalansuota tempų kaita ir dinaminis audinys, prasmingi forte ir piano kontrastai. Matinėje orkestro faktūroje išryškėjo neforsuoti valtornų, klarneto soliniai fragmentai. Plačias ir beveik derančias kantilenas vedė violončelės, kitos styginių grupės. Pirmoji opuso dalis kūrė poetinį pastoralinį paveikslą. Antrojoje išryškėjo „kvėpuojantis“ orkestras. Trečioji – grakšti muzika, kurioje skambėjo gražūs styginių ir medinių pučiamųjų neforsuoti dialogai. Finale būta nedidelio nesusikalbėjimo, tačiau ir ši dalis atliepė pastoralės dvasią, prasidedančio pavasario idilę.