Amžinai skambantis mostas

Mus paliko Lietuvos choro meno legenda profesorius Lionginas Abarius. Užverstas spalvingas ir reikšmingas dainos gyvavimo pilietinėje bendruomenėje puslapis. Liko L. Abariaus sudarytų kūrinių chorams rinkiniai, atsiminimų knygelės „Ėjau aš keleliu“ (2009) ir „Susitikimai“ (2019). Istorijoje įrašyti L. Abariaus nuopelnus Lietuvai žymintys įvertinimai: nusipelniusio meno veikėjo vardas (1967), Gedimino trečiojo laipsnio ordinas (1995), Zarasų krašto Garbės piliečio vardas (2006), medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2010), Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2015), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016).

Kaskart važiuodamas Zarasų link, į gimtąjį Maniuliškių kaimą netoli Antazavės, L. Abarius stabtelėdavo prie vos už dešimties kilometrų esančio posūkio į Juozo Gruodžio gimtinę: pagerbdavo klasiką. „Iki šiol mėgstu užtraukti mamos dainuotą posmą: „Kas čia yr, kad alaus neduoda“. Ta pačia gaida esame su choru dainavę Gruodžio „Aš ne uliot atėjau“, – sakė chorvedys.

Antazavės vargonininko Juozo Dugno į muzikos vieškelį išvestas, vargo mokyklą matęs berniokas jau nuo keturiolikos pats sau duonai pelnėsi prie mažo, vieno manualo, 1795 m. sukonstruoto instrumento Antazavėje, vėliau netolimoje Avilių bažnytėlėje.

Pokario metais prasidėjo nepaklusniųjų persekiojimai. „Lionginai, greičiau važiuok iš čia, siek muzikoje aukštumų“, – palinkėjo kraštiečiai, Antazavės progimnaziją baigusį jaunutį vargonininką ir choro vadovą išlydėdami į Vilnių. Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje jis įstojo į dainavimo specialybę. Aleksandras Kačanauskas „buvo puikus pedagogas, ne tik padėjo man išsaugoti balsą, bet ir suformavo požiūrį į būtinybę ugdyti choro vokalą. Kolektyvui galėjau parodyti, kaip reikia dainuoti!“ – pasakojo L. Abarius.

Išgyventi! L. Abarius pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame liaudies dainų ir šokų ansamblyje, kuris pokariu išsaugojo nuo tremties ir bado ne vieną ateities muziką. Intensyvus darbas ansamblyje kenkė balsui, ir gražaus tembro baritoną turėjęs L. Abarius perėjo į Antano Ilčiuko choro dirigavimo klasę. Įdomu, kad mokėsi griežti ir papildomu instrumentu – altu – Sauliaus Sondeckio klasėje. Vėliau abu, muzikoje radę bendrystę, parengė ne vieną Vakarų klasikų programą.

Smalsiam, darbščiam studentui Antanas Budriūnas atvėrė liaudies dainų grožio ypatumus, pasaulio muzikos interpretacijų subtilybes. Jau studijų metais L. Abarius pradėjo vadovauti chorams. 1956–1962  m. buvo tuomečio J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo (vėliau konservatorijos) dėstytojas ir choro studijos vadovas. Vėliau – muzikos mokytojų mišraus choro ir kitų kolektyvų vadovas. A. Budriūno rekomenduotas, 1959 m. L. Abarius pradėjo dėstyti Lietuvos konservatorijoje, o 1963 m. buvo pakviestas vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos valstybiniam mišriam chorui.

„1963–1981 metai buvo patys vaisingiausi, kūrybingiausi mano gyvenimo metai, – yra sakęs L. Abarius. – Mano credo, svarbiausias tikslas buvo – atgaivinti užmirštą lietuvių kompozitorių klasikų kūrybą, ryškiausius Rytų ir Vakarų klasikų stambios formos kūrinius.“

Pokariu L. Abarius, pirmasis lietuviškos choro klasikos gaivintojas, rengė lietuvių autorių sukakčių koncertus, klausytojams pristatydavo naujus kūrinius, parodė monumentalių muzikos formų grožį. Kas savaitę LRT fonoteka pasipildydavo naujais kūriniais, į magnetofono juostas buvo įrašytas lietuvių choro muzikos paveldas.

Ypatingą reikšmę L. Abarius teikė Juozo Naujalio asmenybei: tęsė jo puoselėtą dėmesį lietuvybės dvasią stiprinančiai kūrybai, vargonininkus ir chorvedžius tobulinančiai veiklai. Nuo 1981 m. labai demokratiškas, nuoširdus Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas, profesorius (1991), Choro dirigavimo katedros vedėjas (1988–1995) organizavo Naujalio vardu ženklintą Pirmąjį respublikinį jaunųjų dirigentų konkursą ir mokslinę konferenciją (1989), vėliau – tarptautinį konkursą (1990). Inicijavo Naujalio sakralinės muzikos konkursus (1994, 1996, 1998). Už mišias „Dieve, globok jaunimą“ (1994), giesmę „Atleisk man, Viešpatie“ (1996) ir pats buvo padovanotas Pirmąja premija (1994, 1996). Kūrė ir daugiau giesmių. „Naujalio dainas pirmą kartą išgirdau 1939 metais, kai su tėčiu pasikinkę žemaituką nuvažiavome į Antazavę, į Dievo Apvaizdos šventę. Mažos Avilių bažnyčios chorą išmokiau Naujalio Mišių d-moll, o pats iki šiol sau akompanuodamas giedu pirmą viešai atliktą giesmę „Kad širdį tau skausmas...“ – pasakojo  L. Abarius. Įtikino Vyriausybę 2019-uosius paskelbti Juozo Naujalio metais. 

Radijo fonoteka šiandien yra tapusi L. Abariaus ir jo kolegų – orkestrų, pianistų, dirigentų – kūrybinio triūso aruodu ir vieninteliu gyvuoju choro muzikos istorijos šaltiniu. Parengta Česlovo Sasnausko „Requiem“, Naujalio mišių „Švenčiausių Kristaus žaizdų garbei“, motetų (L. Abarius turėjo jų originalų), Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Vytauto Jurgučio, Algimanto Bražinsko ir kitų autorių stambios formos kūrinių, dainų ciklų interpretacijų. Greta šio repertuaro L. Abarius parengė Verdi ir Mozarto „Requiem“, tais draudimų dešimtmečiais kaip stebuklas atrodžiusius Vivaldi „Gloria“, Stravinskio „Psalmių simfoniją“ ir kitus kūrinius.

O ir paties L. Abariaus pasaulietinės ir sakralinės kompozicijos choristų yra mėgstamos – nuoširdžios, patogiai parašytos, lengvai įsimenamos, prasmingai pateikiančios gilios minties, poetinio teksto ir melodikos jungtį. Žodis L. Abariaus interpretuojamame kūrinyje visada buvo ypač svarbus. Profesorius turėjo puikią atmintį, atmintinai deklamuodavo Bernardo Brazdžionio, ypač mėgstamo kraštiečio Pauliaus Širvio, kitų poetų tekstus. Komponuodamas ir diriguodamas kiekvienam skiemeniui, žodžiui ieškojo garsinės išraiškos, emocinio atspalvio. Plastiškos jo rankos, nusižengdamos klasikiniams dirigavimo kanonams, panirdavo į muzikos esatį ir dainuojantiesiems tarsi piešė skambantį muzikos ažūrą.

Tūkstantinis choras nuo 1965 m. paklusdavo magiškam jo mostui respublikinių, Pasaulio lietuvių dainų švenčių, chorų sąskrydžių, Baltijos studentų dainų šventės „Gaudeamus“, moksleivių, Aukštaitijos, Zarasų dainų švenčių, profesionalių ar mėgėjų chorų koncertuose.

Meilė – tai jėga, apeinanti visas socialines, kultūrines ir politines struktūras, nepaisant to, kaip tvirtai jos žmogų įspraudžia į kampą. L. Abarius gyveno pasikliaudamas meile tėvynei, tėviškės apžavams, vaikystėje išspinduliuotiems mamos dainos kerams, lietuviškam žodžiui, moteriai ir net sutiktam nepažįstamajam. „Myliu savo krašto kalnelius, piliakalnį, tarsi dvi spindinčias akis – Avinuosto ir Keizario ežerėlius“, – svajingai yra pasakojęs.

„Iš gerumo, iš širdies, atsidavimo dainai sklido ir maestro meilė dainuojančiam žmogui“, – pasakė vienas Lietuvos choristas. Per vieną paskutinių diriguotų dainų švenčių sakralinę Naujalio muziką atlikęs L. Abarius kreipėsi į miestelio aikštėje nutilusį jungtinį chorą: „Lenkiuosi, sveikinu: jūs mano gyvenimo prasmė, didžioji meilė ir ilgo gyvenimo garantas. Aš noriu ilgai gyventi!“

Te neapleidžia mūsų Liongino Abariaus mostas, primindamas dainorėliams, kad savo balsais nerimtų žadindami Lietuvos dvasią.