Atrastieji Juozo Naujalio motetai

Ar galėjo būti simboliškesnis laikas už balandžio 10-osios, Verbų sekmadienio, vakarą, kai Kaune, pilnoje Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčioje mišrus jaunimo choras „Exaudi“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras (vadovė Živilė Tamaševičienė) giedojo atrastuosius Juozo Naujalio (1869–1934) motetus. Pradedant Didžiąją savaitę ir kitą dieną po Naujalio gimimo dienos, nuostabu buvo klausytis vis dėlto per retai atliekamos Naujalio muzikos ir jausti, kad mūsų senieji klasikai dar gali nustebinti ne tik naujai atrandamais jų kūriniais, bet ir daugiau nei prieš šimtą metų sukurtos muzikos minties gyliu ir subtilumu, laikui nepavaldžia dvasia.

Koncerte skambėjusius Naujalio kūrinius, jo biografiją ir veiklą pristatė muzikologė Živilė Tamaševičienė. Įdomus faktas: ilgametį, netgi prestižinį darbą Kaune, Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, svarbioje kaip Žemaičių vyskupijos centras, Naujalis pradėjo lygiai prieš 130 metų, 1892-aisiais, ir dirbo čia iki mirties.

Mes tarsi žinome, kuo Naujalis svarbus Lietuvos muzikos istorijai, bet vargu ar daugelis Kauno gatvėse paklausti pasakytų, ką tiksliai nuveikė šis kompozitorius, vargonininkas, chorvedys ir pedagogas. Tačiau iki šiandien matome jo nuveiktų darbų tąsą – tai tautiškumą puoselėjančios dainų šventės, dainos, kurias giedame atsistoję, bažnytinės giesmės. Naujalis į mūsų muzikos istoriją įėjo kaip daugelio sričių pirmeivis, įsteigęs pirmą lietuvišką knygyną, leidęs pirmą lietuvišką muzikos žurnalą, jo įkurta privati muzikos mokykla buvo suvalstybinta ir tapo konservatorija.

Neslėpsiu, eidama į Švč. Trejybės bažnyčią ir laukdama koncerto jaudinausi. Ir ne tik dėl būsimos pažinties su atrastaisiais motetais, bet ir dėl Naujalio 150-osioms gimimo metinėms išleistų natų leidinio mišriam ir vyrų chorams a cappella „Motetta“ (sudarytoja ir redaktorė Ž. Tamaševičienė, LMTA, 2020).

Koncerte du chorai – mišrus jaunimo choras „Exaudi“ ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos – atliko motetus „Christus factus est“, „Miserere“, „Vexilla regis proderunt“, „Popule meus“, „O salutaris Hostia“, „Veni creator Spiritus“, „Benedictus“, „Jesu dulcis memoria“. Koncertą chorai pradėjo Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį giedamu „Christus factus est“ („Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“) ir tęsė keturiems mišriems balsams ir pakaitomis giedamoms choralo eilutėms skirtu „Miserere“, kurio rankraštis saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Pristatydama koncerto programą Ž. Tamaševičienė komentavo, kad šis „Miserere“ ne mažiau įspūdingas už Gregorio Allegri „Miserere“. „Vexilla regis proderunt“ („Karaliaus plazda vėliava“) – nuostabaus muzikos grožio Didžiojo penktadienio himnas, garbinantis Kryžių. Šio moteto grigališkosios melodijos dalys leidinyje ir koncerte – iš 1905 m. išleisto J. Surzyńskio „Cantionale ecclesiasticum“. „Popule meus“ („Mano tauta, ką aš tau padariau?“) – žinomas ir giedamas motetas, tad klausantis jo buvo malonu stebėti, su kokia pagarbia atida buvo giedama ir diriguojama. „O salutaris Hostia“, švč. Sakramento pagarbinimo himnas, ir „Veni, creator Spiritus“, Šventosios Dvasios pagarbinimo himnas, leidinyje „Motetta“ perspausdintas iš „Vargonininkų kalendoriaus“.

Įstabaus grožio koncertą tęsė „Benedictus“, Zacharijo giesmė, giedama Didžiojo tridienio Rytmetinės pabaigoje, kurios rankraštis taip pat rastas LTMKM. Vėlgi, žinomas tekstas leido su malonumu klausytis choristų ir stebėti dirigentę V. Liaudanskaitę-Vaitkevičienę. Koncerto programą baigęs „Jesu dulcis memoria“ („Saldus Jėzaus minėjimas“) yra himnas švč. Jėzaus vardui, kurio rankraštyje pateikta tik polifoninė dalis. Grigališkosios melodijos dalys leidinyje ir koncerte – vėlgi iš J. Surzyńskio.

Nuostabu buvo įsiklausyti į chorus, kaitaliojančius polifonines padalas ir grigališkojo choralo eilutes, motetus giedojusius tiek kartu, tiek skirtingose bažnyčios erdvėse (priekyje ir balkone), stebėti abiejų chorų vadovių, mišriam chorui dirigavusios Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės ir Seminarijos chorui dirigavusios Živilės Tamaševičienės, bendradarbiavimą. Programėlėje pateikti tekstai lotynų ir lietuvių kalba ne tik leido labiau įsigilinti į muziką, bet ir (negaliu nepalyginti su šiandien bažnyčiose skambančiomis giesmėmis) sužavėjo pačių tekstų gilumu ir prasmingumu.

„Lietuvių muzikos istorijoje Naujalio veikla yra gerai ištyrinėta, jo asmenybės svarba tinkamai įvertinta“, – teigia Ž. Tamaševičienė „Motteta“ įžanginiame žodyje, tad man buvo nepaprastai įdomu susipažinti, kaip leidybai buvo rengiamas šis leidinys. Į žodį „įdomu“ sudėjau tiek susidomėjimą, tiek ir klausimą, kur galima būtų rasti Naujalio išleistų kūrinių, informacijos, kur saugomi jo rankraščiai, bei apie pačią lietuviškos muzikos natų leidybą apskritai. Kaip nurodo sudarytoja, minint kompozitoriaus 150-ąsias metines, LR Seimas 2019-uosius paskelbė Juozo Naujalio metais. Lietuvos muzikos ir teatro akademija įsipareigojo naujai išleisti Didžiosios savaitės motetų urtekstus. Ir kokia laimė, kad buvo sumanyta peržvelgti kitų institucijų rankraštynus – ne tik Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kurioje saugomas Naujalio autografas, bet ir Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rastas sąsiuvinis su 29 dar nežinomais motetais, o tai, anot Ž. Tamaševičienės, „ne tik atverčia naują lietuvių muzikos patriarcho kūrybos tyrimų puslapį, bet ir keičia bei papildo kai kuriuos lietuvių muzikos istorijos epizodus“.

Grįžtant prie minties, kad Naujalio veikla yra ištyrinėta, o asmens svarba – įvertinta, belieka  nustebti radus Ž. Tamaševičienės konstatavimą, kad „didžioji dalis Naujalio religinės muzikos apskritai iki šiol tebebuvo rankraščiuose“. Ji labai detaliai nurodo, kad trys Didžiojo penktadienio giesmės „Caligaverunt“, „Popule meus“, „Vexilla regis“ buvo išleistos apie 1901 m. Varšuvoje, giesmės „Veni, creator Spiritus“ ir „O salutaris Hostia“ 1914 m. publikuotos kaip „Vargonininkų kalendoriaus“ priedas; 1969 m., minint kompozitoriaus gimimo 100-metį, buvo išleistas jo chorinės muzikos rinkinys „Vasaros naktys“, kuriame publikuoti motetai „In monte Oliveti“, „Tristis est anima mea“ ir „Ecce vidimus“; galiausiai 2013 m. išleistame „Lietuvių choro muzikos antologijos“ II tome sudėtos giesmės iš „Vargonininkų kalendoriaus“ priedo ir leidinio „Vasaros naktys“. Po koncerto aš dar ne kartą prisiminiau girdėtus motetus, su meile varčiau „Motetta“, akimis glosčiau melodijas ir gilinausi į tekstus, mintyse grįždama prie girdėtos muzikos.

Nejau reikėjo beveik dešimties metų ir (matyt) kompozitoriaus jubiliejaus, kad būtų galima išleisti šį solidų leidinį? „Motteta“ – tai 57 Naujalio kūriniai mišriam ir vyrų chorams a cappella lotynų kalba, jame greta anksčiau publikuotų 19 kūrinių, pateikiamų iš rankraščių arba ankstyviausių publikacijų, daug kūrinių, kurie buvo nespausdinti ir iki šiol nežinomi! Sudarytoja vėlgi detaliai paaiškina, kaip ir kokios būklės rasti šie rankraščiai, kokie buvo nurodyti inicialai, datos, pavardės, taip atskleisdama ne tik radimo aplinkybes, bet ir kūrinių bei jų išsaugojimo kultūrinį kontekstą. Ir nors nurodoma, kad leidinys pirmiausia skirtas atlikėjams, man buvo be galo įdomu įsigilinti į leidinio pabaigoje esančius komentarus, kuriuose – giesmių kilmė, liturginė paskirtis, vertimai į lietuvių ir anglų kalbas, rankraščių saugojimo vietos ir signatūros. Neįtikėtina, tad pacituosiu itin taiklų sakinį iš koncerto programėlės: „Šiemet daugiau kaip po 100 metų šie kūriniai grįžta į kultūrinę Lietuvos aplinką. Dauguma jų buvo sukurti, kai Naujalis dirbo chorų vadovu Kauno katedroje ir Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje, o chorai giedodavo šiuos motetus liturgijoje.“

Prieš koncertą prie altoriaus buvo pastatytos trys vėliavos – Lietuvos, Vatikano ir Ukrainos. O koncerto pabaigoje pakvietęs kartu sugiedoti Naujalio harmonizuotą suplikaciją „Šventas Dieve“, šios maldos intenciją skiriant ukrainiečiams, ir paprašęs prisidėti prie aukų Ukrainai rinkimo po koncerto, seminaristas lakoniškai pridūrė: „Turime už ką melstis.“ Dar niekada šie maldavimai nebuvo taip skausmingai tikri.

Kitas atrastųjų Naujalio motetų koncertas vyks balandžio 23 d. 18 val. Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje.