Muzika
Vienas žymiausių tenorų Edgaras Montvidas kovo 27-ąją, minint Teatro dieną, buvo apdovanotas jau antruoju „Auksiniu scenos kryžiumi“, šįkart už Alfredo Žermono vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (pirmasis „Auksinis scenos kryžius“ pelnytas 2009 m. už Verterio vaidmenį Jules’io Massenet to paties pavadinimo operoje, „Vilnius City Opera“). Pokalbio su dainininku linkmes suponuoja ir artėjantis ypatingas įvykis – balandžio 18-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje koncertą surengs amerikiečių scenos deivė, sopranas Renée Fleming, liaupsinama kritikų, mylima gerbėjų, muzikos meno išmanytojų ir mėgėjų; koncerte dalyvaus Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, diriguos maestro Constantine’as Orbelianas, o ypatingo svečio teisėmis pasirodys Edgaras Montvidas. Apie įgytas, sukauptas ir būsimas patirtis – pokalbis su tenoru.
Dar prieš Teatro dieną sutarėme pasikalbėti apie artėjantį Renée Fleming koncertą, tačiau „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonija tiesiog įpareigoja pradėti pokalbį nuo jūsų pelnyto aukščiausio Lietuvos teatro apdovanojimo ir vaidmens, kuris komisijos įvertintas kaip geriausias. Kokia apdovanojimo reikšmė ir prasmė menininkui-kūrėjui? Ar teisinga būtų teigti, kad verčiausias apdovanojimas yra pats kūrinys?
Tokia jau menininko dalia – nešti savo kryžių, mano atveju – jau antrąjį. Gerai, kad jie nėra sunkūs, o dar ir auksiniai (juokiasi)! Apdovanojimai, įvertinimas yra maloni ilgo kūrybinio proceso kulminacija. Tačiau atšventėme Teatro dieną, padėjome apdovanojimus į stalčių ir toliau kimbame į darbus su pakilia nuotaika! Kūryboje man svarbus ir įdomiausias pats procesas, ieškojimai, savęs, vaidmens tobulinimas, na ir, žinoma, susitikimas su publika!
Papasakokite apie savo Alfredą.
Tai pirmas didelis mano vaidmuo, kurį atlikau dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau jį dainavau ne vienoje Europos teatrų scenoje. Nėra daug tenorų, kurie nebūtų atlikę šio vaidmens. Vokaliai jis nėra sudėtingas, tačiau reikalauja muzikalumo, jausmingumo, dinaminių niuansų, spalvų. Alfredo istorija gana paprasta: į Paryžių iš Provanso atvykęs jaunuolis įsimyli garsiąją kurtizanę, naivokai, bet nuoširdžiai, gal dėl to ir patraukia jau daug gyvenime patyrusios Violetos Valeri dėmesį. Tačiau gindamas šeimos garbę pasirodo jo tėvas... Na, ir prasideda drama!
Žinia, Verdi „Traviata“ Lietuvoje – tai mūsų profesionaliosios operos pradžia. O kuo šis režisieriaus Fabio Ceresos pastatymas jums savitas, unikalus?
Teko dainuoti kone dešimtyje įvairiausių pastatymų, nuo labai tradicinių iki ultramodernių. Ceresos pastatymą priskirčiau prie tradicinių, su savitu režisūriniu prieskoniu. Matyt, Lietuvos publika bus atsikandusi modernių „Traviatų“, o ar šis pastatymas pasiteisino – parodys laikas.
Esama daug skirtingų, net prieštaringų Violetos traktuočių, tad įdomu, kaip jums, įkūnijančiam Alfredą, regisi Violeta.
Pirmiausia, ką scenoje Alfredas pasako Violetai, – kad niekas pasaulyje nemyli jos taip, kaip jis. Gana naivu, bet miela. Jis instinktyviai jaučia, mato Violetos vienatvę, jos liūdesį. Jis džiaugiasi ištraukęs Violetą iš ją supančios aplinkos – Paryžiaus salonų, džiaugiasi matydamas ją laimingą gamtos apsuptyje. Taigi džiaugiasi galėdamas apsaugoti Violetą. Ar jis žino, kad ji – kurtizanė? Manau, taip. Bet meilė, kaip sakoma, akla...
Traviata italų kalba reiškia „puolusi moteris“. Jūsų suvokimu, moters, apskritai žmogaus nuopuolis prasideda dėl jo pasirinkimų ir sprendimų, ar jis yra aplinkybių įkaitas, auka? Tęsiant mintį, kaip manote, ar vertinimas „puolęs žmogus“ yra labiau tam tikrų visuomenės gyvenimo normų, standartų, klišių apraiška?
Gyvenime nesivadovauju matymu juoda – balta ir juo labiau nesu linkęs vertinti ir apibendrinti kitų žmonių gyvenimo. Visi turime savąjį kelią, savas istorijas. Esame greiti smerkti net neįsigilinę ir neatsakę į klausimus, kodėl ir už ką... O „Traviatos“ tema ir pati opera XIX a. buvo labai sensacinga. Puritoniškai visuomenei buvo neregėtas dalykas scenoje rodyti puolusios moters istoriją. Tačiau nepamirškime, kad didesnę žiūrovų dalį tuo metu sudarė vyrai (priešingai nei dabar), gal jiems buvo saldu matyti moteris aukas scenoje? Prisiminkime: Manon, Salomė, Baterflai... Galingi hipokritai – Londone tuo metu vien „Covent Garden“ rajone veikė daugiau nei šimtas „bordelių“, tačiau juose apsilankę vyrai namie vaidino rūpestingas šeimos galvas. Pasižvalgykime į Viktorijos epochos dailininkų darbus, vaizduojančius puolusias moteris. Visuomenė buvo taip auklėjama. Tačiau jau Ievai uždraustas obuolys pasirodė labai saldus...
Ką jums reiškia galimybė dainuoti scenoje drauge su operos primadona Renée Fleming?
Visi, kurie domisi klasikine (ir ne tik) muzika, žino Renée Fleming vardą. Ji – viena garsiausių JAV atlikėjų pasaulyje. Man jos balsas – lyg taurus konjakas su medumi. Stovėti šalia tokios asmenybės scenoje ir dar kartu dainuoti – to turi nusipelnyti!
Gyvename Rusijos karo su Ukraina tikrovėje. Kokios jūsų mintys, jausena matant žiauriausią agresiją, rodos, nebeįmanomą XXI a. Europoje, tačiau, deja, pačią tikriausią?
Negaliu patikėti, kad žmonija ir vėl kartoja baisias klaidas. Pasaulyje šalia gėrio egzistuoja ir blogis, štai jis ir prasiveržė visu savo brutalumu Ukrainoje. Smerkiu karą, smerkiu tuos, kurie jį sukėlė, smerkiu agresiją. Baisiuosi žiniomis, kurias skaitau spaudoje. Norisi apkabinti kiekvieną ukrainietį. Dalyvauju paramos koncertuose, kiek galėdamas remiu įvairias labdaros organizacijas. Labai tikiuosi, kad ši beprasmybė greit baigsis. Blogis visada pralaimi, taip bus ir šįkart. Tik tos kasdienės aukos... tie nužudyti vaikai...
Esama pozicijos, kad menas turėtų būti apolitiškas. Kaip manote jūs?
Esu lygiai toks pat žmogus kaip ir bet kuris kitas, tik gal kiek kitaip, gal jautriau matau pasaulį ir save jame. Mane, kaip ir bet kurį kitą, formuoja ir veikia tai, kas vyksta aplink... Meno esmė yra atspindėti, kur ir kaip mes gyvename, kaip mąstome, matome pasaulį. Menas provokuoja mąstyti, mene vyksta sudėtingi procesai. Mano galva, klaidinga sakyti: aš menininkas ir politika nesidomiu. Menininkas, nematantis vykstančio gyvenimo ir į jį nereaguojantis, – viso labo egocentriškas svajotojas.
Ar tikite, kad menas, kaip grožio ir gėrio apraiška, iš tiesų gali išgelbėti pasaulį?
O kas mums belieka? Tikriau už meną man tik gamta.
Jūsų linkėjimas muzikos, teatro, apskritai visiems kūrėjams ir patyrėjams, belaukiant šv. Velykų Prisikėlimo.
Prisiimkime atsakomybę už tai, kokį pasaulį kuriame, – ne jie, ne kažkas, o mes! Mes disponuojame galingu ginklu – savo menu, savo kūryba. Naudokime ją prieš agresiją, prieš tamsą, protestuokime prieš bukumą, netoleranciją ir bailumą.
Dėkoju už pokalbį.
