Minties ir jausmo darna

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Kanadoje gyvenantį ukrainiečių kilmės pianistą Dmitrijų Levkovichių pasikvietė gerokai anksčiau, nei prasidėjo karas Ukrainoje. Dabar, žiauriems karo veiksmams tebevykstant, šio pianisto pasirodymas įgijo kitą prasmę, jį suvokiame kaip savo tėvynę palaikančio menininko sąmoningą veiksmą. Apie tai byloja prieš koncertą išsakytos pianisto mintys. Šokiruotas karo baisumų, jis Kanadoje organizuoja koncertus Ukrainai remti, išgyvena dėl buvusių mokyklos draugų, kurių nematė nuo 1994-ųjų, kai su tėvais emigravo iš šalies. „Šis karas privertė mane pasijusti labiau ukrainiečiu nei bet kada anksčiau. Siaubingai neteisinga, kad Ukraina palikta viena kautis su Rusija. Bet ukrainiečiai nėra bailiai. Mes visada žinojome, kaip ir kada kovoti už savo laisvę. Tikiu, kad pergalė – tik laiko klausimas“, – sakė pianistas.

D. Levkovichiaus biografija turtinga svarbių konkursinių pergalių ir koncertų žymiausiose salėse.  Trisdešimtmetis jaunuolis yra ir kompozitorius, kompozicijos studijas baigęs garsiajame Curtis institute JAV, o jo mėgstamiausias hobis – rimtų knygų skaitymas. Gyva skvarbi mintis buvo gerai juntama ir pianisto pateiktoje Sergejaus Rachmaninovo populiariojo Antrojo koncerto c-moll interpretacijoje.

Koncerto muzika, žinia, leidžia „pasitaškyti“ emocijomis, griausmingomis kulminacijomis ir panašiais dalykais. D. Levkovichius skambindamas tokius dinaminius kraštutinumus vyriškai valdė. Vyravo minties ir jausmo pusiausvyra, tiksli kiekvienos melodijos ir frazės raiška, aiškus fortepijono skambesys. Nestigo ir nuoširdaus emocingumo. Klausantis gyvo šios muzikos atlikimo fortepijonas neretai skęsta tirštoje orkestro faktūroje, ypač dinamiškai ryškesniuose epizoduose. Klausydamasi šios interpretacijos atkreipiau dėmesį į nepaprastai aiškiai artikuliuotą, gerai girdimą fortepijono partiją. Nei pirmoje, nei finalinėje trečioje dalyje, kurioje ryškiai atsiskleidė taip pat ir pianisto virtuoziškumas, orkestras jo negožė. Tai ir jautrios maestro Martyno Staškaus rankos nuopelnas. Valdovų rūmų salėje karaliavo grožis – fortepijono ir orkestro skambesio grožis. Beje, pianistas apie jį irgi kalbėjo: „Nors šiandien mano tarnystė grožiui gali atrodyti bevertė, viliuosi, kad ši muzika publikai suteiks paguodą ir grąžins tikėjimą žmogiškumu.“ Neabejoju, kad tai tikrai įvyko. Publika plojo ilgai ir karštai, tad pianistas paskambino dar vieną Rachmaninovo kūrinį – Preliudą G-dur, op. 32 Nr. 5.

Po fortepijoninio koncerto tikrą grožio triumfą pratęsė dar vienas puikus Rachmaninovo veikalas – Simfonija Nr. 2 e-moll, op. 27. Abiejų kūrinių premjeras skyrė septyneri metai, per kuriuos originalus Rachmaninovo kūrybinis braižas dar labiau sutvirtėjo ir pasiekė tikrą apogėjų. Antrąją simfoniją kompozitorius kūrė Dresdene, pats dirigavo ir per premjerą Sankt Peterburge 1908 metais. Antroji simfonija buvo sutikta labai palankiai, priešingai nei Pirmoji, sukėlusi autoriui sunkią dvasinę krizę.

Klausydamasis išraiškingos kūrinio muzikos šiandien, apie sukūrimo peripetijas galvoji mažiausiai. Simfonijos muzikoje vyrauja paveikus melodingumas, kuris įtraukia ir nepaleidžia iki triumfališkos pabaigos. Tai labai sėkmingai eksponavo itin susitelkęs dirigento M. Staškaus vedamas orkestras.

Finale atskambantys svarbiausi muzikiniai motyvai ir temos, girdimos pačioje simfonijos pradžioje, išryškino kūriniui būdingas klasikinės formos proporcijas ir harmoniją.

Taip pakiliai buvo užbaigtas balandžio 8 d. Valdovų rūmuose vykęs koncertas, iš tiesų suteikęs gerą dozę emocijų ir šviesios vilties, vis dar tebevykstant agresyviems karo veiksmams Ukrainoje.