Profesinė sėkmė man reiškia laisvę

Balandžio 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Nacionalinės premijos laureatė sopranas Asta Krikščiūnaitė paminės gražią sukaktį. Taip jau nutinka, kad asmeninės sukaktys atlikėjams neretai sutampa su profesinėmis, tad kiekviena jų tampa proga atsigręžti į jau nueitą profesinį kelią, prisiminti ryškiausius karjeros etapus ir bendražygius. A. Krikščiūnaitė sako norėjusi, kad jubiliejinis koncertas būtų ne tik šventiškas, bet ir simboliškas, tad drauge pabūti scenoje pakvietė sau brangius kolegas, o koncerto programą sudarė iš pamėgtų kūrinių. Laisvę rinktis repertuarą ir scenos partnerius ji laiko profesine sėkme, kuri susiklostė savaime. Prie sėkmės veikiausiai nemažai prisidėjo ir profesinis A. Krikščiūnaitės smalsumas, vis skatinęs ieškoti rečiau atliekamų opusų ir jų interpretacijų, nes, anot dainininkės, daryti tai, ką liepia širdis, ir nuolatos plėsti akiratį yra ne tik svarbu, bet ir privalu. 

Pradėkime nuo gražios progos – artėjančio jubiliejinio koncerto. Kuo jis ypatingas?

Pagrindinė koncerto idėja – sutelkti kolegas, su kuriais daug laiko praleidau scenoje. Koncerte dalyvausiantis Čiurlionio kvartetas, pianistė Audronė Kisieliūtė, fleitininkas Valentinas Gelgotas, kontrabosininkas Donatas Bagurskas yra mano scenos bendražygiai, su kuriais parengėme daug programų Lietuvoje ir užsienyje. Koncerte diriguos maestro Juozas Domarkas, kurį laikau savo mokytoju. Programa taip pat simbolinė, netgi, sakyčiau, apibendrinanti: pirmoje dalyje skambės kamerinė muzika, antroje su Lietuvos kameriniu orkestru atliksiu Algirdo Martinaičio man dedikuotą kūrinį „Tolimosios daina“. Simbolinę reikšmę man turi ir Lietuvos nacionalinė filharmonija, kuri ne vienus metus buvo tapusi lyg antraisiais namais. Tad šis koncertas man didelė šventė.

Jubiliejiniai koncertai atlikėjams neretai tampa proga apibendrinti kūrybinį kelią. Ar galėtumėte išskirti savojo etapus?

Baigusi tuometę Lietuvos konservatoriją, karjerą pradėjau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Po keleto metų išvykau stažuotis į JAV, o grįžusi likau Vilniuje. Iš pradžių tęsiau operos solistės karjerą – kūriau vaidmenis Nacionaliniame operos ir baleto teatre, nemažai sezonų dirbau Estijos nacionalinėje operoje, tad tai buvo operos laikotarpis. Tačiau pamažu viskas savaime ėmė krypti link koncertinių scenų – ėmiau koncentruotis į kamerinę muziką ir kantatas bei oratorijas.

Opera ir kamerinė muzika – skirtingos sritys, reikalaujančios ir skirtingos technikos, stilių pažinimo, tad atlikėjai neretai susitelkia arba į viena, arba į kita. Kas lėmė jūsų sprendimą pasirinkti kamerinę muziką?

Man taip susiklostė savaime. Galbūt siūlomi vaidmenys operose tuomet pasirodė nepakankamai įdomūs, tad pamaniau, kad save kaip asmenį labiau galėčiau realizuoti, jei imčiausi kamerinės muzikos ir oratorijos žanro. Čia daugiau galimybių – įvairesnis ir spalvingesnis repertuaras, galima rasti daugiau retai atliekamų kūrinių. Darbas operoje įpareigoja visai kitokiam būviui – dažniau renkiesi ne tu, o tave. Koncertinėje muzikoje daugiau laisvės dainuoti tai, ką nori, ir interpretuoti taip, kaip norisi, kaip tau artima. Čia paprastesnis kelias savo svajonių kūrinių atlikimo link.

Kokie jūsų svajonių kūriniai? Ar juos jau atlikote?

Jų buvo daug. Vienas tokių – Verdi Requiem, kurį dainavau ne vieną kartą, kaip ir Chaussono „Poemą apie meilę ir jūrą“, Kancheli kūrinius. Labai mėgstu prancūzų muziką – jau minėto Chaussono, taip pat Duparco, Chaminade’o dainų ciklus. Man įdomu ir smalsu dainuoti ką nors naujo, „nenudainuoto“, tad dažnai renkuosi kamerinius kūrinius, kurie koncertų salėse skamba rečiau, tokius kaip Poulenco „Dama iš Monte Karlo“, kurią atlikome su scenos bedražyge pianiste Audrone Kisieliūte.

Teko pirmą kartą atlikti nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių, daugelis buvo sukurti specialiai man – tai Arvydo Malcio „Jazmino giesmė“, Martinaičio „Tolimosios daina“, „Liūdnas valsas“, „Mūsų laisvė: septynios invokacijos“, taip pat Kristinos vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, Marijos vaidmuo Audronės Žigaitytės-Nekrošienės vokalinėje-choreografinėje misterijoje „Maras“.

Kaip manote, kas labiausiai motyvuoja kompozitorius kurti būtent tam, o ne kitam atlikėjui?

Turbūt dažniausiai kompozitoriai susižavi balso tembru ir spalva ar atlikėjo asmenybe. O paskui, vykstant kūrybiniam procesui, jau derinami ir tikslinami techniniai dalykai – balso tesitūra, atlikėjo galimybės. Svarbu, kad bendras rezultatas ne tik gerai skambėtų, bet ir būtų paveikus bei įtaigus. Žinoma, išsamiau į šį klausimą atsakytų patys kompozitoriai.

Atliekate ir populiariąją muziką, pavyzdžiui, lietuviškos estrados hitus su ansambliu „Subtilu-Z“. Kuo įdomi ši patirtis?

Man įdomūs visi žanrai. Projektas su „Subtilu-Z“ buvo labai įdomus ir mielas. Algimanto Raudonikio ir Benjamino Gorbulskio dainas su LRT lengvosios muzikos orkestru ne kartą yra dainavę Virgilijus Noreika ir Eduardas Kaniava. Yra daug gražių Teisučio Makačino dainų, o Gorbulskio „Mėlynos gatvelės“, išpopuliarinta Stasio Povilaičio, iki šiol dainuojama. Buvo labai smagu šias dainas prisiminti ir klausytojui pateikti savo interpretaciją. Norėtųsi paminėti ir su Čiurlionio kvartetu bei Kaziu Stonkumi, Audrone Kisieliūte ir Donatu Bagursku įrašytą kompaktinę plokštelę, kurioje lietuviškai skamba populiarios kalėdinės giesmės. Mes buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, atlikę ir įrašę tokį repertuarą.

Kas, jūsų požiūriu, yra profesinė sėkmė ir ar galėtumėte sakyti, kad ją pasiekėte?

Profesinė sėkmė man reiškia galimybę dainuoti tai, kas man patinka ir atliepia mano sielą, pasirinktus atlikti kūrinius interpretuoti taip, kaip pati įsivaizduoju. Toji galimybė skleidžiasi laisve ne tik rinktis repertuarą, bet ir turėti jį atitinkančius vokalinius-techninius duomenis, įgūdžius bei reikiamą koncertinę erdvę. Kai žinau, kad klausytojas į koncertą ateina pasiklausyti būtent manęs arba renkasi mano įrašą dėl mano interpretacijos, tai laikau pasiekta profesine sėkme.

O kaip dėmesys? Ar nejaučiate nuoskaudos, kad populiariosios muzikos atlikėjai jo sulaukia kur kas daugiau? 

Manau, toks dėmesio pasiskirstymas savaime suprantamas. Klasikinis akademinis menas yra išskirtinis, todėl jis toks trapus ir tam tikra prasme brangus, nes norėdamas tapti klasikiniu atlikėju turi labai daug mokytis nuo pat vaikystės ir lavinti save visą gyvenimą. Jokiu būdu nenoriu menkinti populiariosios kultūros atstovų, tačiau juk natūralu, kad į teatrą ateina kur kas mažiau žiūrovų nei į stadionus ar arenas. Populiarios radijo stotys juk irgi groja kūrinius, kuriuos norima girdėti, – per jas juk neišgirsi Schuberto ar Schumanno dainų.

Vokalistai balsą lavina visą gyvenimą, tačiau menininkui svarbus ir lavinimasis bendresne prasme. Kur jūs ieškote įkvėpimo, stiprybės, dvasingumo?

Stiprybės visi ieškome toje pačioje muzikoje, taip pat knygose, pokalbiuose su artimais žmonėmis. Man, kaip ir kiekvienam menininkui, labai svarbu plėsti savo matymo ir mąstymo lauką, neužsibūti tik specifiniame profesiniame rate. Lavina viskas – ir gamta, ir oras, ir kelionės. Dvasią svarbu stiprinti prasmingais pokalbiais – juk mes, atlikėjai, esame jautrūs: ruošiamės, stengiamės, išgyvename. Į sceną turi išeiti stiprus ir užtikrintas savimi, nešdamas žinią žmonėms, tad palaikymas – privalomas.

Jūsų koncertinį gyvenimą lydi pedagogika: esate LMTA Dainavimo katedros profesorė ir vedėja. Kaip pedagogika atsirado jūsų gyvenime?

Natūraliai ir savaime. Dirbdama su jaunimu jaučiu didelį malonumą. Smagu, kai matau savo darbo rezultatą, kai studentai mane supranta – kai jiems sekasi, jie tobulėja. Man savaime suprantama, kad savo žiniomis turiu pasidalinti su kitais. Be to, mano šeimoje daug pedagogų, tad nuo šeimos tradicijų toli nenutolau.

Kuo vokalisto gyvenimas jūsų karjeros pradžioje skyrėsi nuo to, kurį stebite šiandien?

Viskas labai keičiasi, dainininko gyvenimas ir karjeros ypatumai taip pat. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame rašoma, kad dainininko profesija per pastaruosius penkiasdešimt metų pabrango maždaug šimtą kartų. Nesunku pastebėti, kad vokalo pamokos, suknelės, gaidos dabar kainuoja kur kas brangiau. Apskritai dainininko profesija yra labai brangi, nes reikalauja nuolatinio darbo su koncertmeisteriais, vokalo treneriais, pedagogais. Meno sritis tapo labai reikli: šiais laikais atlikėjas turi būti labai gerai pasirengęs visapusiškai, nes konkurencija didėja kiekvieną dieną. Vokalisto profesija dabar labai populiari – ją studijuoti nori daug jaunų žmonių, tad natūralu, kad norint siekti karjeros ir ją palaikyti reikia ne tik stipraus techninio, bet ir psichologinio bei dvasinio pasirengimo. Ir, žinoma, labai didelio noro. 

Ką patartumėte karjerą dar tik pradedančiam vokalistui?

Pasakyčiau, kad visų svarbiausia labai savimi tikėti ir labai norėti. Ir jeigu tikrai nori ir esi pasiryžęs daryti viską, kad savo svajonę įgyvendintum, – esi ten, kur turi būti. Juk išsirinkti tinkamą profesiją nepaprastai svarbu, nes kai dirbi mylimą darbą, jis nėra sunkus ar nepakeliamas.

Dėkoju už pokalbį.