Muzika išsaugo gyvybę

Okupantams bombarduojant ir terorizuojant ukrainiečių miestus, nemažai žymių menininkų, sportininkų, aktyvių įvairių profesijų žmonių savo kryptinga veikla stengiasi padėti įnirtingai kovojantiems ukrainiečiams ir prie jų prisidėjusiems tauriems žmonėms iš kitų šalių. Daug prisideda ir muzikai, koncertinės organizacijos. Odesoje gimęs ir iki šiol ten gyvenęs bene ryškiausias Ukrainos pianistas, visuomenininkas ir prodiuseris, festivalio „Odessa Classics“ įkūrėjas ir vadovas Alexey’us Botvinovas buvo priverstas su šeima pasitraukti į Šveicariją, iš kurios ir toliau plėtoja savo, kaip atlikėjo, veiklą rinkdamas lėšas gimtinei. Kovo 30-ąją šis tarptautiniu mastu pripažintas Ukrainos atlikėjas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengė įspūdingą, jaudinantį rečitalį.

Pirmoje programos dalyje skambėjo ukrainiečių autorių Myroslavo Skoryko, Valentino Silvestrovo, Alemdaro Karamanovo bei Odesoje augusio ir 1990 m. į Izraelį emigravusio kompozitoriaus Jano Freidlino muzika. Antroje koncerto dalyje girdėjome keletą Sergejaus Rachmaninovo, kurio kūryba A. Botvinovo veikloje užima ypatingą vietą, originalių opusų bei pianisto parengtas šio kompozitoriaus vokalinių romansų ir kitų pjesių transkripcijas fortepijonui.

Nacionalinės filharmonijos surengtame pokalbyje pianistas yra pasakęs prasmingą mintį, kad muzika išsaugo gyvybę net ir tragiškiausiais momentais. Kai prasidėjo karas, jis jautėsi lyg suparalyžiuotas, negalėjo nei valgyti, nei miegoti, negalėjo nieko daryti. Tuomet sulaukė pasiūlymo pagroti koncerte, skirtame Ukrainai. Pasak jo, groti buvo labai sunku, bet muzika gydė. Per šį karo mėnesį jis surengė daugybę pasirodymų. A. Botvinovas sakė, kad tokiomis aplinkybėmis muzika negali nutilti, ji turi skambėti, išlikti gyva. Įdomaus ir prasmingo pokalbio pabaigoje muzikantas labai džiaugėsi Lietuvos parama bei palaikymu, teigė begalinį tikėjimą ir ryžtą nepasiduoti. 

Ši tauri pianisto nuostata buvo juntama per visą koncertą. Gausiai susirinkusi publika užgniaužusi kvapą grožėjosi mažai žinomais A. Botvinovo interpretuojamais Ukrainos kompozitorių kūriniais. Beje, švelniai, spalvingai, rafinuotai suskambėjusi Skoryko „Melodija“ dėl natūralaus grožio ir paveikumo dabar atliekama daugelyje Lietuvoje organizuojamų renginių. Nuoširdžiai, jautriai, trapiai pianistas skambino ir Freidlino „Tris serenadas“. Įdomu buvo klausytis šiuolaikine muzikos kalba sukomponuotų Silvestrovo pjesių „Pasiuntinys“ ir „Nostalgija“. A. Botvinovas ypač įdomiai traktavo pastarąją, tarsi atskirais garsais skrajojančią muziką, nuspalvino ją ir sujungė vidine įtampa. Manoma, kad mūsų kompozitoriaus Osvaldo Balakausko ankstyvoje kūryboje jaučiama jo artimo bičiulio ukrainiečio įtaka.

Nuoširdžiai pianistas traktavo ir skirtingų nuotaikų Freidlino ciklą „Septyni kraštovaizdžiai“. Klausantis vis atrodė, kad ramūs, lėti vaizdiniai labiau atliepia A. Botvinovo poetinę prigimtį nei aktyvūs, greiti. Pirmos koncerto dalies pabaigoje gana griausmingai skambėjo Karamanovo „Nakties malda“ iš Koncerto Nr. 3 „Ave Maria“, kurios transkripciją solo fortepijonui parengė A. Botvinovas.

Po pertraukos gera buvo klausytis poetiškai, rafinuotai atliekamų populiarių Rachmaninovo opusų: „Elegijos“ es-moll iš „Fantastinių pjesių“ ciklo, op. 3; lengvai, grakščiai nuskambėjusių Preliudų gis-moll, op. 32 Nr. 12, bei g-moll, op. 23 Nr. 5, kuriuose nesijautė minorinės nuotaikos ar aštresnio ritmo įprasminimo kraštinėse kūrinio dalyse. Muziką nuspalvino šviesi, džiugi pianisto pasaulėžiūra.

Skambant Aštuonių vokalinių romansų A. Botvinovo transkripcijai fortepijonui solo, sunku buvo atpažinti puikiai žinomas Rachmaninovo dainas. Atrodė, kad muzika skamba trapiai, romantiškai, kartais vos šmėstelint mažai kurio nors romanso melodijos atkarpėlei, kuri pranykdavo pianisto autorinėje garsų jūroje. Ryškiausiai galėjome atpažinti ypač charakteringą „Pavasario vandenų“ akompanimentą, skambėjusį veržliai, laisvai.

Programą užbaigė dar viena A. Botvinovo transkripcija fortepijonui solo – dvi pjesės iš Rachmaninovo Siuitos Nr. 1 dviem fortepijonams, op. 5: „Ašaros“ ir „Velykos“. Ypač ryškiai ir iškilmingai suskambėję šventinių varpų garsai sukėlė didžiulį klausytojų entuziazmą, po paskutinių akordų dėkojant šiam puikiam atlikėjui už įspūdingą koncertą, kuriame vyravo Ukrainos žmonių stiprybės palaikymo dvasia.

Bisui A. Botvinovas nuostabiai, ypatingai paskambino Ariją iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“. Trapūs, grakštūs, subtilūs skambesiai patvirtino žinią, kad šis atlikėjas turi aukščiausio lygio Bacho muzikos pajautą, be to, yra vienintelis pianistas pasaulyje, didingąsias „Goldbergo variacijas“ atlikęs daugiau nei 300 kartų. Tikėkimės, kad netrukus siaubingos žudynės Ukrainoje baigsis, taika nuramins žmones, o mes nekantriai lauksime A. Botvinovo vėl mus aplankant, tarkime, su „Goldbergo variacijomis“.