Būti didvyriais

Pagaliau Nacionaliniam simfoniniam orkestrui vėl dirigavo jo meno vadovas Modestas Pitrėnas. Kolektyvas, gavęs gerą vadovo startą, jau kuris laikas po įvairių dirigentų sparnu tik vykdė užduotis, tačiau nesukūrė didesnio dėmesio verto opuso. Balandžio 2-osios vakarą M. Pitrėnas per koncerto vedėją klausytojams perdavė įsitikinimą, kad kiekvienas, maksimumą žinių, jėgų, ryžto skirdamas konkrečiai veiklai, gali būti didvyris. Koncertui pasibaigus tokiu galėjome vadinti ir orkestro meno vadovą.

Programoje – dabarties latvių kompozitoriaus Arturo Maskato pjesė simfoniniam orkestrui „Mano upė teka pas tave“ („My river runs to thee. Hommage à Emily Dickinson“), retai skambantis Eugeno d’Albert’o koncertas violončelei ir orkestrui C-dur (būtų gerai, jei pranešėja taisyklingai ištartų pavardę) bei Richardo Strausso simfoninė poema dideliam simfoniniam orkestrui „Didvyrio gyvenimas“ („Ein Heldenleben“), op. 40.

Filharmonijos salėje savo kūrinio klausęsis Maskatas galėjo džiaugtis puikia simfonijos interpretacija. Aišku, jis jau patyrė 2019 m. Andrio Nelsono Bostono simfoniniam orkestrui diriguojamo šio kūrinio pavyzdį. Tačiau M. Pitrėnas taip pat rado įdomų interpretacijos variantą. Skambėjo savitas XXI a. impresionizmas. Toji gyvenimo upė, atitekėjusi iš nežinios, kaupė vaivorykštės atspalvius, kurie, atklydę nuo paslaptingų pianissimo, atsiskleidė kulminacijoje. Lyg atliepė Konfucijaus mintį: muzika – tai vidinės harmonijos paieškos. Nacionalinis simfoninis orkestras tai įtaigiai atskleidė.

D’Albert’o Koncerte violončelei dirigentas puikiai girdėjo ir vedė violončelės ir orkestro dialogus. Hamburge gimęs solistas Justus Grimmas žinomas Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, yra Antverpeno konservatorijos profesorius. Griežia daug kamerinės muzikos. Orkestras pakluso solisto užduotai romantiškai kūrinio traktuotei. Dirigentas meistriškai valdė orkestro kontekstą, išryškindamas gražius solisto dialogus su pučiamaisiais, rasdamas minkštą skambesio koloritą bei leisdamas nuskambėti intymiausiems violončelės išsisakymams ir net prastokai intonuojamai lyrikai.

Visos Strausso simfoninės poemos yra laukiamos pasaulio ir Lietuvos koncertų salėse. Programėlėje buvo pateiktas kitoks opuso „Didvyrio gyvenimas“ vertimas – „Herojaus gyvenimas“. Pirmasis variantas įprastas ir žinomas, antrasis pateikia labiau apibendrintą reikšmę, turinčią graikų kultūros atspalvių, manoma, kad aprėpiančią autobiografinį inkliuzą. Jei vartotume sąvoką originalo kalba, klausimų nekiltų, o dabar kiekvienam klausytojui tenka pasukti galvą prisimenant Straussą, jo epochą, nepretenduojant į graikų mitus. Juolab kad Strausso iš Bavarijos kalnų kurorto 1898 m. liepos 25 d. parašytame laiške skaitome: „Kadangi Beethoveno „Heroika“ šiandien mūsų dirigentų bendruomenėje nepopuliari, todėl retai atliekama. Tuštumą užpildau nemažos apimties panašaus atspalvio kūriniu. Jis pavadintas „Didvyrio gyvenimas“. Ir nors nėra laidotuvių maršo, jame daug fanfarų, o jos yra puikus dalykas, norint išreikšti didvyriškumą.“ 

Strausso pastaba: „Sėkmės esmė – žinoti kulminacijas, kurių sieki.“ Išlyginęs orkestro skambesį dirigentas puikiai žinojo muzikos esmę, siekė prasmingų kulminacijų, ypač jautriai girdėjo solistų epizodus, išryškindamas jų perteikiamos minties charakteristikas. Sudėtingoje Strausso partitūroje M. Pitrėno vedamas orkestras nubrėžė svarbiausias reikšmines linijas, sukūrė įspūdingą herojaus paveikslo emocinę akvarelę. Joje greta ilgų kantileninių temų nuskambėjo sarkastiška medinių pučiamųjų pašaipa, kitos autoriaus kūrybos atgarsiai. Puikiai derėjo trijų trimitų už scenos šaukiniai, altų emocingai pulsuojanti melika, labai efektingi pirmųjų smuikų atodūsiai, geri emociniai skirtingų grupių kontrastai. Smuiku solo griežusi Dalia Dėdinskaitė-Pyšniak brandžiai atskleidė lyrinės herojės muzikinę charakteristiką. Gražūs jos dialogai su mediniais pučiamaisiais. Imponavo prasmingas muzikos kvėpavimas, prisodrintas ekspresijos, įprasmintų pauzių-atokvėpių, gražios valtornų lyrikos, prasmingai valdomos plačios dinamikos skalės ir logiškos tempo raidos. 

Puikiai grojo soliniuose epizoduose pasirodę visų grupių solistai. Bet jie juk visada orkestre! Tačiau šį kartą orkestras tarsi sugrįžo į prasmingai, emocionaliai, pagaviai muzikuojančio darnaus darinio statusą. Visi buvo didvyriai.