Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir smuikininkė Vineta Sareika
Karas Ukrainoje, deja, tebevyksta, bet mes, kaip ir milijonai pasaulio žmonių, viliamės ir tikime teisybės pergale. Kaip neprarasti tikėjimo ir vilčių, kaip jas kurstyti, kai raketomis apšaudomi gyvenamieji namai ir kasdien žūsta niekam nieko bloga nepadarę žmonės ir vaikai?
Ne pirmąsyk klausiu savęs, ar muzika turi tokią galią. Istorija sako, kad taip, ir netgi ypatingą. Praėjusio šimtmečio istorija liudija, kad Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, sovietinės okupacijos metais buvo kuriamos dainos, žadinančios pasipriešinimo kovotojų dvasią. Žvelgiant dar giliau, senovės graikai buvo nustatę muzikos dermes, kurios tiesiogiai veikia ir ugdo vienokius ar kitokius žmogaus charakterio bruožus. Antono Brucknerio ir Johanneso Brahmso muzikoje anų laikų dermių neaptiksime, tačiau joje išreikštos muzikinės idėjos sutapo su šiandienos mūsų mintimis ir prieštaringais, maištingais jausmais. Svarbiausia, skambėjusi muzika vedė į šviesa nutviekstą pabaigą, ypač pergalingai įtvirtinamą Brucknerio Septintosios simfonijos finale.
Tai apie kovo 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusį koncertą, kuriame Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras ir latvių smuikininkė Vineta Sareika atliko du klasikos šedevrus: Johanneso Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur ir Antono Brucknerio Simfoniją Nr. 7 E-dur. Latvių atlikėjos pavardę įsiminiau po 2018-ųjų gruodį filharmonijoje įvykusio koncerto, kuriame ji grojo Samuelio Barberio Koncertą smuikui ir orkestrui. (Beje, tame koncerte G. Rinkevičius po trijų dešimtmečių pertraukos dirigavo ne savo, o Nacionalinės filharmonijos simfoniniam orkestrui.) Tąsyk man ypač imponavo smuikininkės griežimo stilius, puikiai įvaldyta technika. Tačiau šį kartą apie tai mąsčiau kuo mažiausiai, visas dėmesys susitelkė į pačią interpretuojamą muziką. V. Sareika tiesiog susilydė su Brahmso Koncerto muzikiniais vaizdais, suteikė jiems ypatingos gyvybės ir sproginėjančios emocinės raiškos. Jos atlikimą drąsiai galiu prilyginti geriausiems šio veikalo istoriniams ir šių dienų didmeistrių pavyzdžiams. Jautei, kad visa kūrinio muzika išplaukia tiesiai iš atlikėjos sielos, nepalikdama nė vienos tuščios, neįprasmintos frazės. Idealus atlikėjos partneris buvo G. Rinkevičiaus diriguojamas orkestras, kvėpavęs drauge, įdėmiai jos klausęsis, atitaręs temperamentingiems solistės proveržiams, juvelyriškai tiksliai pradėjęs ir užbaigęs kiekvieną sudėtingesnį melodinį vingį.
Kovojantiems Ukrainos žmonėms V. Sareika skyrė specialų bisą – emocingą ukrainiečių kompozitoriaus Miroslavo Skoryko „Melodiją“, jautriai atliktą drauge su orkestru.
Koncerto programa sugretino du XIX šimtmečio muzikos milžinus. Dabar net nesusimąstome, kad šie amžininkai galėtų būti priskirti dviem priešingoms muzikos stovykloms. Abu juos suvokiame kaip vėlyvuosius romantikus, gal tik naudojančius skirtingą muzikinę kalbą. Bruckneriui būdingos staigios moduliacijos, vagneriška alteruota harmonija, per Franzą Schubertą ateinanti austriška melodika, jo instrumentuotė kartais primena manualų kaitą vargonuose. Bet kūrėjams esant gyviems, juos atskirti „pasirūpino“ muzikos kritikai ir ypač griežtą toną Vienoje diktavęs Eduardas Hanslickas, pasisakęs prieš romantizmo estetikai būdingą emocijų išraišką, palaikęs Brahmsą kaip klasikinių formų tęsėją, bet aštriai kritikavęs Lisztą ir Wagnerį. Šie abu, ypač Wagneris, buvo Brucknerio žavėjimosi objektai. Kaip tik pažintis su Wagnerio muzika, ypač opera „Tristanas ir Izolda“, suteikė Bruckneriui postūmį imtis simfoninės kūrybos. Būdamas beveik keturiasdešimties jis pradėjo kurti simfonijas, bet pripažinimo ilgai nesulaukė. Nors buvo išgarsėjęs kaip vargonininkas ir puikus improvizuotojas, pasitikėjimo trūko. Tad parašytas simfonijas taisė pats, leido taisyti bičiuliams, o atlikimo vis nesulaukdavo. Tik Septintoji simfonija, atlikta Leipcige diriguojant Arthurui Nikischui, sulaukė sėkmės, netgi triumfo. Nuo tada prasidėjo ir anksčiau sukurtų simfonijų gyvavimas viešumoje.
Lietuvoje Brucknerio simfonijos skambėjo labai retai. Maestro Jonas Aleksa svajojo visas jas atlikti, bet spėjo parengti tik tris: Ketvirtąją, Septintąją ir paskutinę, Devintąją. Todėl Gintaro Rinkevičiaus užmojis pateikti klausytojams visas Brucknerio simfonijas įeis į mūsų muzikinės kultūros istoriją.
Nesiimsiu šiame koncerte skambėjusios Septintosios E-dur interpretacijos lyginti su tokiomis kaip legendinio Sergiu Celibidache’o, tai būtų tiesiog nekorektiška. Žvelgiant iš mūsų simfoninių orkestrų repertuaro ir interpretacijų perspektyvos, simfonijos atlikimą galima drąsiai vadinti ne tik tiksliu, švariu, meniškai itin brandžiu, bet dar ir maksimaliai paveikiu, taikančiu į kiekvieno filharmonijos salėje sėdinčio žmogaus dvasios gelmes. Tikriausiai ne vienam, klausantis sukrečiančio antrosios dalies Adagio su gedulingą atmosferą skleidusiomis „Vagnerio tūbomis“, nusirito ašara... Tokių dvasiškai jautrių, emocingų momentų šioje didžiulės apimties simfonijoje gausu, apie visus nepapasakosi. Vis dėlto pirmos dalies įspūdingoji mažorinė kulminacija, o paskui – šviesus finalo E-dur trigarsis skelbė šviesos, vilties ir tikėjimo pergalę.