Vargonai – mano instrumentas

Prieš 111 metų Juozas Naujalis įsteigė Vargonininkų mokyklą ir draugiją (1911), šiais metais minime Kauno muzikos mokykloje Naujalio įsteigtos vargonų klasės (1922) šimtmetį. Abi reikšmingos sukaktys – gera proga pakalbinti aktyviausius Lietuvos vargonininkus. Šį kartą kalbiname jaunosios kartos atstovę Karoliną Juodelytę – tarptautinių konkursų laureatę, aktyviai koncertuojančią atlikėją ir Šv. Pauliaus parapijos Berlyne (Vokietija) kantorę.

Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje pradėjote mokytis chorinio dirigavimo specialybės. Kodėl nusprendėte pereiti į muzikos teorijos skyrių?

Dirigavimas man sekėsi, gavau gerus techninius pagrindus, tačiau malonumo nejaučiau ir ateityje neįsivaizdavau savęs kaip choro dirigentės. Mano bendrojo fortepijono mokytoja Viktorija Gabanova kartą pasakė: „Karolina, turi gerą galvą. Siūlau tau pereiti į teorijos skyrių.“ Ir išties man patiko teorinės disciplinos. Turiu absoliučią klausą, tad gerai sekėsi rašyti muzikinius diktantus. Devintoje klasėje perėjusi į teorijos skyrių patekau pas nuostabią mokytoją doc. dr. Vytautę Markeliūnienę, ji ne tik įkvėpė mokytis muzikos istorijos, bet ir padėjo suformuoti gyvenimo vertybes. Tuomet supratau, kad muzikologija yra man tinkama specialybė. Ypač patiko praktinė muzikologijos sritis – su malonumu rašiau straipsnius, vedžiau koncertus.

Tačiau radote laiko ir vargonų fakultatyvui.

Mano mama, kuri visada buvo ir yra didžiausia gyvenimo patarėja, dar man mokantis pradinėse klasėse pasakė: „Tu nežinai, kas bus ateityje. Galbūt norėsi praktiškai užsiimti muzika.“ Tad nusprendžiau, kad reikia pasirinkti dar vieną instrumentą greta fortepijono. Tarp pasirinkimų buvo fleita, arfa ir vargonai. Įsigyti fleitą buvo brangu, o arfai tuo metu buvau per maža. Taigi pradėjau lankyti vargonų fakultatyvą pas vargonininkę Vidą Prekerytę. Ji nuostabi mokytoja, dirbo iš visos širdies, ruošė mane įvairiems konkursams, koncertams. Kartą mokytoja man leido pagroti Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonais, visu vargonų garsu. Buvau nepaprastai sužavėta, kad, būdama tokia maža, galiu taip garsiai ir didingai groti! Tuomet supratau, kad vargonai yra mano instrumentas.

Užtat ryžotės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti iškart dvi specialybes?

Dvyliktoje klasėje maniau, kad tikrai studijuosiu muzikologiją. Tačiau gerai sekėsi vargonų konkursuose, tad negalėjau įsivaizduoti savęs negrojančios. Nusprendžiau studijuoti abi specialybes. Bakalauro studijų metu atsirado galimybė pagal „Erasmus“ programą išvykti tobulintis į Austriją, vėliau į Suomiją. O muzikologiją studijavau Lietuvoje. Taigi baigiau abiejų specialybių studijas, tačiau vargonai mane visiškai pasiglemžė. Labai mėgstu perteikti emocijas ir gilintis į muzikos kūrinius būtent per atlikimą.

Kokių žinių ir patirčių suteikė stažuotės Austrijoje ir Suomijoje?

Austrijoje dar buvau labai žalia vargonų atlikėja. Austrija mane įtraukė į kultūrinį gyvenimą – dažnai lankiausi operos teatro spektakliuose ir simfoninės muzikos koncertuose. Suomijoje, Helsinkyje, kultūrinės programos buvo mažiau, bet labai daug grojau. Turėjau nuostabų profesorių Kari Jussilą, kuris sakydavo: „Aš tave tik supažindinu su įvairiomis technikomis ir atlikimo būdais, tačiau tu pati turi suprasti, kodėl mes tai darome.“ Studijuodama pas profesorių Jussilą pradėjau rengtis Tarptautiniam M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui. Pasirengimą pratęsiau pas Virginiją Survilaitę. Žinia, konkurse pelniau pirmąją premiją ir tuomet nebeliko jokių abejonių, kad vargonai yra mano ateitis. Vėliau tęsiau magistro studijas Lietuvoje ir Detmolde, Vokietijoje.

Kodėl po magistro studijų pasilikote Vokietijoje studijuoti bažnytinės muzikos?

Norėjau praplėsti savo muzikinį spektrą, nes bažnytinės muzikos specialybė itin įvairiapusė, be to, šalia koncertinės veiklos galėjau dirbti bažnyčios vargonininke. Vokietijoje tokia sistema, kad koncertuojantis vargonininkas bažnyčioje dirbti negali. Studijuodama Detmolde susidūriau su bažnyčios vargonininko bei choro vadovo praktikomis ir labai susižavėjau kantoriaus darbu. Bažnytinės muzikos studijos sunkios: reikia mokytis vargonų atlikimo, choro ir orkestro dirigavimo, partitūrų skaitymo, grigališkojo choralo, skaitmeninio boso, liturgikos, džiazo harmonijos ir improvizacijos, kompozicijos, taip pat valdyti du papildomus instrumentus – fortepijoną ir klavesiną.

Paminėjote džiazo improvizaciją.

Dirbant bažnyčioje visu etatu dažnai reikia vadovauti jaunimo chorui, kuris itin mėgsta gospelo ir popstiliaus muziką. Taigi privalu nusimanyti ir apie šiuos žanrus.

Ar norėtumėte dėstyti vargonų atlikimą?

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nuo 2017 m. dėstau vargonų registruotės pagrindus. Tai pusiau teorinė, pusiau praktinė paskaita. Kadangi šiuo metu gyvenu Berlyne, vargonų atlikimo dėstyti negalėčiau, nes tam reikėtų nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau vargonų bei fortepijono atlikimo mokymo neužmirštu: Berlyne turiu keletą mokinių, nors esu labai užsiėmusi įvairiuose muzikiniuose projektuose, koncertuose. Žinoma, ateityje norėčiau save išbandyti ir dėstytojos amplua. Mane domina ir žavi profesionalių vargonininkų rengimas. Man patinka su mokiniu ar studentu kartu atrasti muzikos suvokimą, gera dalintis savo žiniomis ir įkvėpti kitus.

Kaip atrodo jūsų kaip kantorės darbo diena Šv. Pauliaus parapijoje?

Kaskart vis kitaip. Kantoriaus veikla itin įvairiapusė. Šv. Pauliaus parapijai priklauso šešios bažnyčios, kuriose kantorius yra tarsi meno vadovas. Galima įgyvendinti įvairias muzikines idėjas, svarbu, kad žmonės galėtų džiaugtis muzikine įvairove, kad norėtų ateiti į mūsų bažnyčią, kad išsineštų gerą emociją. Būna dienų, kai užsiimu vien organizacine veikla: atsakinėju į elektroninius laiškus, planuoju būsimus renginius bažnyčioje, dalyvauju įvairiuose posėdžiuose. Mūsų evangelikų parapijos bendruomenė labai aktyvi, tad sulaukiu daug muzikinių klausimų ir pageidavimų. Trečiadieniais dirbu su vaikų ir suaugusiųjų chorais. Sekmadieniais groju per šv. Mišias.

Ar galėtumėte palyginti Lietuvos irVokietijos vargonų kultūrą?

Šiuo metu Lietuvoje matau gerėjančią situaciją dėl vargonų muzikos koncertų. Nedideliuose miesteliuose rengiama vis daugiau vargonų muzikos festivalių, o tai byloja, kad dirbame gera kryptimi. Tačiau pasigendu šiuolaikinių koncertinių vargonų, kuriais galėtume atlikti modernią vargonų muziką. Vokietijoje instrumentų stygiaus nėra. Vokietija – vargonų lobynas. Čia stengiamasi vargonų muzikos koncertus praplėsti, pavyzdžiui, su iliustratyviais pavyzdžiais papasakoti apie vargonų muzikos istoriją, sugalvoti tam tikras temas ir pan. Neseniai su vienu kolega grojome trijų dalių koncertą: nuo Renesanso iki filmų, kuriuose panaudoti vargonai, muzikos. Greta to rodėme įvairių vargonų pavyzdžius, grojome keturiomis rankomis. Visa tai galima buvo stebėti monitoriaus ekrane, nes vargonininkai dažniausiai būna aukštai balkone, kur žiūrovai mūsų nemato.

Pastebite, kad Lietuvoje vargonų koncertų daugėja, tačiau kodėl sulaukiame vis mažiau vargonų atlikimą studijuojančių žmonių?

Norinčių studijuoti šią specialybę, manau, yra nemažai, tačiau jie bijo, kad tai nebus jų pragyvenimo šaltinis. Lietuvos bažnyčių vargonininkai dažniausiai neturi socialinių garantijų. Tai tampa antraeiliu darbu, labiau skirtu savo malonumui. Bažnyčios vargonininko darbas turėtų būti oficialus, visavertis, su visomis socialinėmis garantijomis bei nustatytomis darbo valandomis. Vargonininkams privalu imtis iniciatyvos norint oriai gyventi.

O kokia vargonininko socialinė padėtis Vokietijoje?

Vokietijoje kiekvienas tikintysis moka mokesčius, todėl bažnyčios turi pakankamai lėšų vargonininkų etatams sukurti. Antra, norint įsidarbinti reikia dalyvauti bažnyčios paskelbtame konkurse. Jeigu tave atrenka kaip potencialų kandidatą, tuomet keliauji į darbo pokalbį. Per kitą etapą esi kviečiamas atlikti nurodytus kūrinius (evangelikų šv. Mišių metu du tris kartus yra atliekami koncertinio repertuaro kūriniai, katalikų – bent vienas), giesmes ir pademonstruoti, kaip dirbtum su choru. Galiausiai pasirašoma darbo sutartis ir suteikiamos visos socialinės garantijos. Vokietijoje yra trys bažnyčios vargonininkų kategorijos – A, B ir C. A – aukščiausia kategorija, kai vargonininkas įgijęs magistro laipsnį; B – įgytas bakalauras; C – kai vargonininkai baigę bent dvejų metų trukmės kursus, rengiamus Vokietijoje. Kiekvienai kategorijai skelbiami atskiri konkursai, taip pat nuo jų priklauso vargonininko valandinis atlygis, kuris su įgyjama patirtimi kyla.

Ar Vokietijoje skiriasi koncertuojančio ir bažnyčioje dirbančio vargonininko išsilavinimas, požiūris, perspektyvos?

Labai įdomus klausimas. Į jį atsakyti galėčiau dvejopai. Viena vertus, kai pasakai esąs bažnyčios kantorius – visiems aišku, kad esi baigęs studijas ir turi stabilų darbą. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad esi geras atlikėjas, kad gali groti solinius koncertus. Kita vertus, koncertuojantys, pasirodymus didžiosiose scenose rengiantys vargonininkai yra labai gerbiami. Nors tai ne visada stabilus darbas. Tai ypač pasijautė pandemijos laikotarpiu.

Vargonininkas – profesija ar veikiau pašaukimo vedama veikla?

Manau, kad apskritai būti muzikantu yra pašaukimas, nes muzikanto kelias nėra lengvas. O profesija įgyjama įdedant daug kasdienio darbo.

Koks yra jūsų repertuaras?

Labai mėgstu modernią XX–XXI amžių muziką, kurioje galima pasinerti į kūrybinius ieškojimus. Neseniai išleidau solinę šiuolaikinės lietuvių vargonų muzikos kompaktinę plokštelę „Ėjimas į tylą“. Taip pat patinka vėlyvojo romantizmo autorių kūryba – Regeris, Lisztas. Žinoma, nepaprastai žaviuosi Bacho opusais – jo muzika geniali.

Dėkoju už pokalbį.