Tragedijos akivaizdoje

Kovo 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje Nacionaliniam simfoniniam orkestrui koncertą pradėjus Ukrainos himnu, pasąmonėje nesiliovė plaukusios teksto eilutės: „Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiausiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo: ėdri, nepasotinama. Statykite namus ant Vezuvijaus! Mokykitės gyventi pavojuje!“ Taip 1941 m. Balys Sruoga mintijo Friedricho Nietzsche’s pėdsakais. 2018-aisiais Belgijoje mačiau turiningas didžiules Pirmojo pasaulinio karo (vadinto Didžiakariu) 100-mečio baigčiai skirtas fotografijų parodas – muziejuose, miestų erdvėse. Atrodo, žmonija turėjo pasibaisėti! Tuomet karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių. Dar tarp 50 ir 100 milijonų buvo nužudyti kelių genocidų metu ar mirė dėl ispaniškojo gripo epidemijos. Ar dabar jau pradėti skaičiuoti kelią anapilin užtvindę kūnai?

Tačiau ne tik Heinrichas Mannas buvo įsitikinęs, kad ryškūs meno kūriniai – viltingi, jie nepaklūsta kažkieno diktuojamoms pasaulio interpretacijos schemoms. Įsiklausykime: didelis menas daužo tironiškos santvarkos ir žiauraus istorinio laiko sienas, regi „žmoguje amžinybės baltą žiedą“ (Vytautas Kubilius). To laukiame dabarties koncertuose, to sulaukėme puikią programą parengusio dirigento iš Latvijos Mārtiņo Ozoliņio koncerte.

Jį pradėjo Kyjive gimusio latvių kompozitoriaus Ādolfo Skulte’s muzika. Tik 1921 m. šeimai grįžus į Rygą prasidėjo būsimo kompozitoriaus domėjimasis muzika. 1929 m. vasarą broliai Skultės priėmė pasiūlymą groti pramoginę muziką Mežaparko kavinėse ir subūrė šokių bei populiariosios muzikos ansamblį „The Black Bimbo Band“. Vėliau jau Jāzepo Vītolo klasės absolventas, išgyvenęs baimę išlikimo režimo gniaužtuose, iš tėvynės pasitraukusios šeimos, muzikuoti skatinusios mamos italės Victorijos Rizzolatti ilgesį, kūrė daug įvairių žanrų muzikos. Koncerte skambėjo ryškiausias atspindys – „Choreografinė poema“. Orkestras pakluso dirigento polėkiui, emocingiems valso šuorams.

„Baisu ir liūdna, kad visos gražios kalbos apie taiką pasaulyje tarp tautų lieka tik frazėmis ir komedija. Padorumo sąvoka, atrodo, vis dar utopija. [...] Menas privalo tautas įtikinti, kad menas – taikos šauklys ir kad karas yra kažkas nesuvokiamo. Tik tai supratę tapsime žmonėmis. Dabar gi esame barbarai. Taip! Pastarieji įvykiai verčia mane gėdintis to, kad esu žmogus!“ – 1904 m. vasario 12 d. romantiškajam pianistui Alexanderiui Siloti rašė norvegų kompozitorius Edvardas Griegas. Nuostabaus šiaurietiško grožio jo Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16, skambino latvių pianistas Reiņis Zariņis. Jis studijavo Latvijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, daug koncertuoja, išleidžia plokštelių, yra apdovanotas garbingais Latvijos ženklais. Nors kūrinio interpretacijoje buvo ir keistų fragmentų, tačiau pianistas puikiai valdė garsą, romantiškas emocijas. Klausantis tokios perregimos, šiaurės peizažą atveriančios muzikos, norėjosi dirigento inicijuojamo skaidresnio orkestro pritarimo, puikiai grojusių orkestrantų solistų ir pianisto dialogų. Sužavėtai publikai prašant, pianisto jautriai paskambinta kyjiviečio kompozitoriaus Valentino Silvestrovo pjesė fortepijonui tarsi prabilo tautos balsu: iš kančių vainiko nukrito ašara...

Antroje koncerto dalyje skambėjo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“, kadaise klausytojus sužavėjusi sulig pirmaisiais atlikimais. „Pateikiau keturių dalių siuitą, suvienytą temų ir motyvų bendrystės. Tai rytietiško charakterio pasakiškų paveikslų kaleidoskopas“, – tuomet aiškino autorius. Vienas pasaulinės simfoninės muzikos šedevrų buvo puikiai įprasmintas Nacionalinio simfoninio orkestro instrumentininkų. Tūkstančio ir vienos istorijos pasakotoja – Šecherazada – tapo orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė-Mickūnienė. Labai romantiška, arfos fone ekspresyviai, dinamiškai jautriai ir įtaigiai ne tik pradėjusi pasakojimą, ji sujungė visus kūrinio siužetus. Gražūs, jautrūs jos dialogai su mediniais pučiamaisiais. Puikus varinių ansamblis pradėjo antrąją istoriją. Fagoto solo tarsi priminė žmogaus balsą (capriccioso quasi recitando). Trečiajame pasakojime puikiai skambėjo styginiai ir žavus valtornos piano, nuvilnijantis ispaniškos dainos motyvas. Gracingai prasidėjusi „Bagdado šventė“ ketvirtoje dalyje į puikiai grojusių orkestro solistų kuriamą margaspalvį šurmulį įtraukė ir koja į ritmą stuksenusius, ir jautriai muzikos besiklausiusius, ir koncerte apsilankiusius iškilius valstybės veikėjus. Salėje karaliavo visuotinė euforija, kuri, atrodė, nesibaigs.