Koncertas 17-tą karo Ukrainoje dieną

Kalendoriuje fiksuoju karo dienas, tad skaičių 17 rašau neklysdama. Mariupolis apsiaustas, žmonės slapstosi rūsiuose, neturi maisto, vandens, elektros. Bandau įsivaizduoti, kaip jausčiausi esant tokiai situacijai, ką daryčiau... Bet gyvenimas Vilniuje, Lietuvoje, pasaulyje nesustojo, jis tęsiasi ir verčia dirbti savo darbą visus kam nors įsipareigojusius. Kartu su žiauriais žiniasklaidos pranešimais, tragiškais vaizdais, slegiančiomis mintimis...

Tenka išjungti kompiuterį ir eiti į filharmoniją. Šeštadienis, kovo 12-osios vakaras, groja Nacionalinis simfoninis orkestras, soluoja estų smuikininkė Mari Poll, diriguoja maestro Robertas Šervenikas. Iš anksto spausdintose filharmonijos suvestinėse skelbta programa pakoreguota dėl susiklosčiusių politinių priežasčių. Solistą iš Rusijos pakeitė estė M. Poll, o su ja programoje atsirado ir mūsų koncertų lankytojams iki šiol nežinomas danų kompozitoriaus Carlo Nielseno Koncertas smuikui ir orkestrui, op. 33. Originalus, įdomus kūrinys, pasižymintis dar ir savita dviejų dalių forma, prieš kiekvieną jų įsiterpus lėtam epizodui. Nielseno muzika gal kada nors ir skambėjo Lietuvoje, bet šis koncertas – tikrai ne. Juolab jo nėra atlikęs nė vienas mūsų smuikininkas. Sukurtas 1911-aisiais, t.y. mūsų klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metais, veikalas puikiai dera XIX–XX amžių sandūros Europos nacionalinių mokyklų panoramoje. Jei palygintume su savąja simfoninės muzikos padėtimi, tuo laikotarpiu teturėjome dvi Čiurlionio simfonines poemas, abi dar neatliktas. „Miške“ suskambėjo 1912 m. Peterburge, „Jūra“ – 1936 m. Kaune, o pirmasis smuiko koncertas su orkestru atsiras tik po karo.

Nielseno Koncerto muzikoje girdėti nemažai sąsajų su žymiuoju Johanneso Brahmso koncertu, ypač minoriškuose patetiškuose epizoduose, tačiau kartu juntame ryškų danų tautinio paveldo dvelksmą. Man jis netgi susisieja su lietuvių kompozitorių muzika, žinoma, gerokai vėlesnio laikotarpio, sukurta po kelių dešimtmečių. Žinia, Nielsenas domėjosi folkloru, jo tėvas grojo liaudišku fideliu, o pats kompozitorius buvo profesionalus smuikininkas. Štai iš kur toks išsamus smuiko specifikos pažinimas ir gebėjimas išnaudoti turtingas instrumento galimybes. Koncertas reikalauja aukšto profesionalumo ir virtuozinių gebėjimų, todėl yra plačiai atliekamas. Jei pradėčiau vardyti jo įrašus, susidarytų kelios dešimtys. Paminėsiu tik keletą mūsų filharmonijos lankytojams gerai žinomų vardų. Tai Yehudi Menuhinas, Leonidas Kavakosas, Nikolajus Znaideris, Kolja Blacheris, Maximas Vengerovas, Baiba Skride, daug puikių skandinavų smuikininkų, tarp jų mums pažįstamas jaunasis švedas Johanas Dalene, Jaschos Heifetzo konkurso laureatė Lisa Jakobs.

Viešnia iš Estijos Vilniuje pasirodė pirmąsyk. M. Poll koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose. Šiuo metu ji yra Estijos nacionalinės operos teatro simfoninio orkestro koncertmeisterė, dėsto Estijos muzikos ir teatro akademijoje. Atlikdama koncertą su Roberto Šerveniko jautriai valdomu orkestru solistė buvo ypač dėmesinga tiksliam iki smulkmenų muzikinio teksto perteikimui, darniam santykiui su orkestru. Jos griežimą įvardyčiau kaip itin santūrų. Buvo juntama smuikininkės patirtis girdėti orkestrą, derintis su juo. Atkreipiau dėmesį į išgaunamą gražų garsą, ypač laisvai alsavusį prieš antrą kūrinio dalį skambančiame epizode Poco adagio. Kompozitoriaus parašytas dvi sudėtingas solisto kadencijas M. Poll atliko virtuoziškai, be jokių kliaudžių, kaip ir visą kūrinį. Jei kalbėčiau apie bendrą įspūdį, iš solistės laukiau raiškesnės muzikinių minčių artikuliacijos ir krypties, atviresnės emocijos, drąsesnio santykio su publika, polėkio, suteikiančio muzikai papildomo paveikumo ir gyvasties. Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad M. Poll dėka susipažinome su Nielseno smuiko koncertu.

Vakaras prasidėjo Ukrainos himnu, tai jau tapę reikšmingu kiekvieno didesnio renginio akcentu. Po jo orkestras atliko Brahmso „Tragiškąją uvertiūrą“ d-moll, op. 81. Suprantama, šis kūrinys, kaip ir paskui skambėjusi to paties autoriaus Ketvirtoji simfonija, idėjiškai ir emociškai susisiejo su Ukrainos herojiška kova prieš žiaurų agresorių. Vedamas energingų ir tikslių R. Šerveniko mostų uvertiūrą orkestras atliko tiesiog pavyzdingai. Išryškinus tragiškus puslapius ypač jautriai suskambėjo lyriškieji, muzika skverbėsi į susikaupusių žmonių širdis ir sielas. 

Antroje koncerto dalyje pateikta Brahmso Ketvirtoji simfonija suteikė galimybę pasinerti į turtingą kompozitoriaus muzikos pasaulį. Smuikų atliekama elegiškoji pirmos dalies pirmoji tema – viena gražiausių kompozitoriaus sukurtų melodijų, perteikiančių begalinį liūdesį ir ilgesį. Tačiau ši emocija ilgiau neužsibūna, ją nutraukia taškuoto ritmo pučiamųjų atliekama energinga antroji tema, o toliau – jausminga violončelių kantilena. Visa simfonijos muzika rutuliojasi tarp minėtų raiškos plotmių, skirtingose dalyse įgaunančių ryškius kontrastingus muzikinius pavidalus. Apie tai bylojo R. Šerveniko pateikta įspūdinga simfonijos interpretacija. Kalbant apie ją, man regis, pirma dalis buvo atlikta gana nervingai. Spėliojau, ar mano galvoje sukasi mintys apie karą, ar jos tebeglūdi ir muzikantų pasąmonėje. Ar kartais nepritrūko skambesio balanso tarp styginių ir pučiamųjų? Antroje dalyje orkestras nusiramino, pasiklausęs valtornos, pratęsė gilius apmąstymus, šviesias svajas. Trečia dalis įnešė džiugesio, tačiau orkestras ją atliko gana grubiai. Styginiai grojo, sakytum, „iš peties“, tarsi lenktyniaudami, kas energingiau ir garsiau braukys strykais per stygas (juk orkestras nėra solistų rinkinys, reikia ne rungtyniauti, bet prisitaikyti, susiklausyti...). Efektingai atliktas finalas, persmelktas rūstaus choralo, sugrąžino į dramatiškos, kovingos raiškos valdas, kurias trumpam nutraukė puikiai atliktas elegiškas fleitos solo. Įtampai vėl didėjant, artėjama į galutinį tašką – smūgiuojantį minorinį akordą. Tarsi ukrainiečių žemėje krintantį sprogmenį.