Tegul įvyksta stebuklas

„Johanneso Brahmso aistros“ – tai artėjančio koncerto, kuris vyks kovo 17 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, pavadinimas. Koncertas rengiamas kaip XXIV Edvardo Griego ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio festivalio dalis. Du virtuozai – smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Alexanderis Paley – atliks Johanneso Brahmso sonatas smuikui ir fortepijonui. Laukdami koncerto kalbamės su Raimondu Butvila.

Kokia šio koncerto idėja, kas ir kaip sumanė ir sudarė programą?

Mes su Alexanderiu jau parengėme dvi monografines programas, koncertai vyko taip pat ir Kauno filharmonijoje. Prieš dvejus metus grojome Sergejaus Prokofjevo, o prieš metus – Edvardo Griego kamerinę muziką smuikui ir fortepijonui. Natūraliai nutarėme, kad atėjo Brahmso laikas. Trys Brahmso sonatos neabejotinai yra kamerinės muzikos smuikui ir fortepijonui viršūnė.

Žinia, su pianistu Alexanderiu Paley jau daugelį metų esate bičiuliai, tačiau Brahmso sonatas smuikui ir fortepijonui drauge atliksite pirmą kartą. Praskleiskite repeticijų uždangą – kaip vyksta bendro skambesio paieškos? Jūsų manymu, artimas tarpusavio ryšys padeda atrasti ir išpildyti kur kas daugiau to, kas partitūrose išrašyta natomis?

Abu stebimės, kaip vyksta mūsų repeticijos. Mūsų pasaulėžiūra formavosi kartu, mūsų muzikinis supratimas turi tą patį pagrindą. Aišku, kiekvienas turime savo muzikos suvokimą, savo dramaturginį ir jausminį priėjimą prie kūrinio. Bet kai susitinkame, pergrojame – viskas stebuklingai sutampa! Kūrybos procese (nebijau to pavadinti kūryba) viskas susilieja. Manau, tarp mūsų yra begalinis pasitikėjimas ir pagarba.

O jei kalbėsime apie artimos draugystės įtaką, nemanau, kad tai turi lemiamos reikšmės atlikimui. Kiekvienas atvejis individualus. Kartais susitikimas su visai nepažįstamu muzikiniu partneriu gali duoti nuostabių impulsų, arba atvirkščiai... Viskas priklauso nuo didžiausio meno priešo – ego. Mūsų su Alexanderiu atveju ši sąvoka neegzistuoja.

„Johanneso Brahmso aistros“ – ko tikėtis publikai?

Pasakysiu tik tiek, kad visos trys sonatos tiesiog genialios. Jei klausytojas negirdės smuiko ar fortepijono, o pajus, kas Brahmso sonatose teka ir kunkuliuoja, jausimės pasiekę savo tikslą. Tegul įvyksta stebuklas.

Dėkoju už pokalbį.