Užtat muzika nemirtinga

Šiuo laiku nekyla ranka ką nors rašyti. Bet rašyti apie gražius dalykus dabar tiesiog būtina. Muzika yra tas gražus dalykas, nemirtingas kaip ir siela. Kviečiu klausytis muzikos, kuri daug ką pasakys, atsakys, atvers. Gali net perkelti į kitą, niūriai realybei priešingą emocijų pasaulį, kaip kitados, romantizmo epochoje. Beje, tos epochos realybė buvo labai panaši į šiandienos... Kodėl nepabūti romantikais! Imkite bet kurią kompaktinę plokštelę ir tą laiką, kai nesekate naujienų, skirkite muzikai. Kokybiškai, intelektualiai muzikai, kuri dabar gyvybiškai reikalinga. Savai, lietuviškai muzikai. 

Lietuvių kompozitorių išleidžiamų įrašų atgimimo banga pastaraisiais metais išties džiugina, tarptautinė muzikinė erdvė vis pasipildo lietuviška kūryba ir jos refleksijomis. Nors tokio reiškinio „vėliavnešės“ yra moterys (Žibuoklė Martinaityte, Justė Janulytė, Raminta Šerkšnyte ir kt.), visai neseniai plačiau buvo paskleista ir šiuolaikinės muzikos grando Algirdo Martinaičio muzikos retrospektyva, jo tariamas „žodis“, kaskart savitai keliantis esminius ne tik muzikos estetikos ar stilistikos, bet ir tiesiog žmogaus buvimo („būties“ būtų pernelyg patetiška) klausimus. O jie amžinai aktualūs ir mūsų, ir užsienio klausytojams.

Šiais metais pasirodė net dvi Martinaičio kompaktinės plokštelės: naujausia – Lietuvos muzikos informacijos centro išleista „Pradžios ir pabaigos knyga“, kurioje skamba ansamblio „Synaesthesis“ narių ir kviestinių atlikėjų įrašyti ankstesni, vieni kertinių kompozitoriaus kūrinių – „Siloamo tvenkinys“, „Muzikinė auka“, „Abaddon“, „Arma Christi“ ir „Vigilija“. O mano rankoje kita aukščiausios prabos kompaktinė plokštelė – „Algirdas Martinaitis. Seasons and Serenades“, išleista garsios suomių kompanijos „Ondine“ kartu su LMIC, „Baltic Mobile Recordings“ (bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir VšĮ „Cantus firmus“). Plokštelę įrašė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, solistės Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Rūta Lipinaitytė (smuikas), Daumantas Slipkus (klavišiniai), dirigentas Modestas Barkauskas. Tad šįkart dėmesį fokusuoju būtent į šią plokštelę.

„Seasons and Serenades“ skirta tarptautinei auditorijai (bukleto tekstai anglų kalba; autorių ir kūrinius pristato Ben Lunn), ji atsidūrė vienos didžiausių klasikinės muzikos įrašų leidyklos „Naxos“ tinklo kataloguose. Plokštelė jau sulaukė palankaus užsienio kritikų įvertinimo (pora trumpų fragmentų): „Martinaičio postmodernizme visada jaučiama muzikinė šiluma ir švelnumas, net kai negailestingai prieštaringais garsais autorius gali priversti užsiliepsnoti grotuvus. Mane žavi tai, kad Martinaitis niekuomet nejuokauja, bet tiki, kad muzika gali ir toliau kurti bei skleisti prasmes, net ir gana tradicinėmis priemonėmis. Martinaitis yra nuostabus savo klausytojų gidas, o šio albumo muzikos įvairovė leidžia daug ką patirti“ (Kare Eskola, „Klassinen“, Suomija). Kitas portalas, pažymėjęs, kad „Ondine“ sėkmingai tęsia Baltijos šalių muzikos tyrinėjimus, giria plokštelės įrašų kokybę, atlikimą ir priduria, kad „šis albumas atskleidžia gilią emocinę srovę, tekančią Martinaičio muzikoje, net kai ji kartais slypi po ironijos klodais“ (Christopher Little, „MusicWeb-international“).

Plokštelėje įrašyti „Trijų M’art komedijų sezonas“ (2014), „Artizarra“ (2001), „Serenada panelei Europai“ (1999, nauja redakcija 2013), „Rojaus paukščiai“ (versija styginių orkestrui, 2016), „Valse triste“ (2020) ir „Chant de la Lointaine“ (2014) – pastarieji abu sukurti pagal Oskaro Milašiaus eiles prancūzų kalba. Nors kūrinių atranka iš pirmo žvilgsnio keistoka, matyt, nulemta buvusio autorinio koncerto programos, užtat labai taikli: kūriniai tematiškai giminingi ir turi nepaprastai stiprų emocinį užtaisą, kurį dar labiau paryškina Martinaičio muzikai tinkantys atlikėjai – pasiekę brandą, jaučiantys kontekstą, niuansus, nepriekaištingai meistriški.

Egzistuoja įdomus skirtumas tarp muzikos klausymosi gyvai koncerte ir iš įrašo. Neturiu omeny akustikos, kėdžių braškėjimo ar kitokių trukdžių. Turiu omeny pačios muzikos turinio pakitimą, ypač kai dabarties muzikoje vizualusis kūrinio aspektas tampa vis reikšmingesnis. Ne kartą yra nutikę, kad pasiklausius kompaktinės plokštelės tekdavo nusivilti: ta muzika, kuri koncerte priimama labiau akimis, įraše lieka nuoga, tuščia, beprasmė... Nors Martinaičio kūrinių klausymasis koncerte ir iš įrašų taip pat skiriasi, plokštelėje ši muzika dar stipriau įtraukia, dar ryškiau atskleidžia dramaturgijos dinamiką, nepriekaištingą formą ir turtingą turinį. Be to, klausantis plokštelės dėmesio nenukreipia netikėti paties autoriaus „pasirodymai“ koncertuose, kai, pavyzdžiui, užlipęs į sceną paleidžia nepakeliamą galandimo staklių gausmą („Arma Christi“) arba atsistojęs vidury salės pučia medžioklės ragą („Trijų M’art komedijų sezonas“) ir pan.

Efektingasis „Trijų M’art komedijų sezonas“ sukelia nuostabą, susižavėjimą ir mintis, beveik tokias pačias kaip po koncerto prieš kelerius metus. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Rūta Lipinaityte groja nepaprastai išraiškingai. Smuikininkė taikliai vaidina pagrindinį vaidmenį šiame trijų dalių „spektaklyje“, koncentruotai ir tiksliai išgryninusi viename katile verdančius ir komediją dell’arte, ir tragediją, ir baletą. Kupinas priešybių, tarsi kaukės, smuikas aktyviai dalyvauja visoje muzikinėje medžiagoje, kurioje netikėtai išlenda tai aimanos intonacijos, tai Piotro Čaikovskio mažųjų gulbių šokio atplaišėlė, tai „latėniškos“ teatro muzikos atgarsiai. Finalinė dalis „La caccia“ („Medžioklė“, „Rudens sezonas“) – pašėlusio tempo, „žirgų žvengimo“ ir Vivaldi virtuazerijos mišinys – kažkokiu nepaaiškinamu būdu viską sustato į vietas, sugrąžina pirmos dalies intonacijas, niuansus, netgi lyrinius atokvėpius, kol galų gale bemaž klasikinė solisto kadencija padeda tašką. Orkestras nėra fonas, jis turiningai užpildo visą paveikslą, o R. Lipinaitytės smuiko įtaigumas tiesiog žavi. Ką reiškia šiuolaikinės muzikos atlikimo patirtis! Pastaraisiais metais smuikininkė labai sėkmingai inicijuoja ir atlieka lietuvių autorių, tarp jų ir Martinaičio, kūrinius ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, o „Sezonai“ jos dėka skambėjo ne tik su Šv. Kristoforo orkestru, bet ir su VDU kameriniu orkestru, Šiaulių kameriniu, Archangelsko kameriniu orkestrais. Belieka sulaukti naujo, R. Lipinaitytei skirto Martinaičio kūrinio smuikui solo „Kaukės“ premjeros. 

Kaip lengvas štrichų ir ritmikos žaismas, bet nepaprastai stipriai formos požiūriu sustyguota muzika plokštelėje skamba „Artizara“ ir „Rojaus paukščiai“. M. Barkausko vedamas orkestras čia gali pademonstruoti savo stilistinę nuojautą, dinamikos niuansus. Vis dėlto tai tarsi atokvėpis, palyginti su „Sezonais“ arba „Serenada panelei Europai“. Pastarojo kūrinio šiandien klausausi jau kitaip. Iš švelnios ironijos klasikiniam braižui, malonaus sūpavimosi tarp klasikos ir džiazo, tarp atpažįstamų tematinių užuominų, iš jausmingos serenados po panelės Europos langais kūrinys tampa paveikia menine inspiracija susimąstyti apie Europos kultūrinį identitetą, vienybę, atsparumą, pagaliau mūsų tautos reikšmę šiame kontekste. Kai orkestras gražiai užaugina kulminaciją, pasigirsta tylutėliai muzikantų balsai, unisonu niūniuojantys melodiją. Gal tai mūsų balsas Europoje? Norėjosi, kad tie balsai dainuotų labai garsiai, gal net rėktų atsistoję: Europa, kas tu esi?! 

Kūriniui „Valse triste“ („Liūdnas valsas“) labai tinka Astos Krikščiūnaitės – ilgametės ištikimos Martinaičio kūrinių atlikėjos – balsas. Šiame nostalgiškame, stilingame valse (vėlgi romantikų žanras) su styginių pizzicato akompanimentu nereikia forsuoti vokalo partijos, o tai leidžia labiau įsiklausyti jei ne į prancūziškus žodžius, tai į pačią stilistiką, į žmogišką prisiminimą, ilgesį... Natūralus A. Krikščiūnaitės išsipasakojimas tarsi persmelktas la belle époque skonio, beveik juntamo ant lūpų. Tai savotiško diptiko pirma dalis, nes be jokio atokvėpio pereinama prie plokštelės programos tyliosios kulminacijos – „Chant de la Lointaine“ („Tolimosios daina“). Galima justi, kad apgalvotai nuo pirmo iki paskutinio plokštelės kūrinio nubrėžiama tarsi arka, sugrįžta aimanos motyvai, panaši ritmika, tik dabar viskas skendi šviesoje, nekaltos jaunystės – „kai buvo liūdna...“ – tonacijoje, paglostant skaidriais džiaziniais fortepijono pasažais. Nepakartojamą aurą sukuria A. Krikščiūnaitė ir subtiliu skambesiu ją lyg apgaubiantis orkestras. Pačioje pabaigoje sekvenciška, tyli, mielai banali melodija geba sukelti giliausius sielos virpesius. Kaip gera pasakyti (kalbant apie šiuolaikinę muziką!), kad tau tiesiog gražu. Ši melodija nugali viską, patikėkite!