7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nelaimingos Undinės istorija

Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Kristupas Antanaitis
Nr. 9 (1416), 2022-03-04
Muzika
Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.

2022-uosius Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko iškilmingai – vasario 25, 26 ir 27 d. Žvejų kultūros rūmuose (teatro pastatas vis dar rekonstruojamas) pristatė pirmąją šių metų premjerą, Lietuvoje retai statomą čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko operą „Undinė“. Tai priešpaskutinė ir populiariausia iš dešimties kompozitoriaus sukurtų operų.

Po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto savo tikrojo populiarumo tolėliau už Čekijos ribų operai teko palaukti iki XX a. 8–9-ojo dešimtmečio. Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libreto autorius Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionalioje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu.

„Undinė“ Lietuvoje statyta tik dukart. Pirmoji premjera įvyko 1937 m. Kauno Valstybės teatre, antroji – 1972-aisiais, jau Kauno muzikiniame. Operos siužetas pasakoja apie miško glūdumoje tyvuliuojančio ežero pakrantėje gyvenančią undinę, kuri įsimyli žmogų – princą. Jos liūdesį pastebėjusiam tėvui undinė prisipažįsta norinti pati tapti žmogumi, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Laikydamasis nuomonės, kad žmonės – pikti ir žiaurūs, tėvas įnirtingai priešinasi dukters norui, tačiau ši įsitikinusi priešingai – žmonės spinduliuoja meilę. Galų gale supratęs, kad dukters atkalbėti nepavyks, tėvas sutinka jai padėti ir paprašyti raganos pagalbos, kad ši undinę paverstų žmogumi. Ragana sutinka išpildyti undinės norą, tačiau su viena sąlyga: jeigu princas jos neįsimylės, ji bus prakeikta, o jos mylimasis žus. Negana to, tapdama žmogumi undinė praras kalbos dovaną. Meilės apakinta ir įsitikinusi, kad jos jausmai nugalės visas kliūtis, mergina su viskuo sutinka. Undinė išgeria raganos paruoštą gėrimą ir krinta be sąmonės. Kitą rytą medžiodamas ežero pakrantėje princas pamato nuostabaus grožio merginą. Nors nepažįstamoji ir nekalba, apstulbintas jos grožio princas parsiveda ją į pilį ir netrukus paskelbia apie vestuves. Tarp į puotą besirenkančių svečių yra ir viena užjūrio princesė, kuriai nesuprantama, kaip princas gali vesti nebylę, tad ji nutaria pati užkariauti kilmingo jaunikaičio širdį. Netrukus savo tikslą pasiekia. Sukrėsta – atstumta ir nemylima – undinė sugrįžta prie gimtojo ežero, kur nuo jos nusisuka ir ją anksčiau mylėjusios seserys. Sielvarto apimtai undinei ragana pasiūlo vienintelę išeitį išsigelbėti: jei pati nužudysianti princą – vėl atvirsianti į undinę. Mergina šį pasiūlymą nedvejodama atmeta ir sviedžia raganos ištiestą peilį į ežero gelmę. Atsitokėjęs princas suvokia savo klaidą ir, beveik paklaikęs nuo skausmo ir apgailestavimo, puola prie ežero, tikėdamasis ten rasti mylimąją. Pagaliau suradęs, princas meldžia atleidimo ir prašo undinės sugrįžti. Mergina papasakoja apie prakeiksmą: po to, kai princas ją atstūmė, jųdviejų bučinys dabar jam reikštų mirtį. Nebematydamas prasmės gyventi be mylimosios, princas aistringai ją pabučiuoja ir miršta ant undinės rankų.

Spektaklio režisierius Gytis Padegimas prieš premjerą sakė: „Ši opera Lietuvoje mažai statyta, o publika, nors ją mėgsta, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimus žodžius ir šiandien kartojame kaip atradimą: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“ Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad Klaipėdos teatre radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė scenoje sukūrė apskritimo formos vertikaliai stovinčią konstrukciją, kuri pagaminta iš tokio paties medžio kaip pažintiniai takai, besidriekiantys per pajūrio kopas. Tarp konstrukcijos ribų ir vyksta visas spektaklio veiksmas, kurį papildo vaizdo projekcijų dailininko Linarto Urniežio sukurtos vizualizacijos, itin gerai derančios su veiksmu. Spektaklio koncepcijoje atsispindi ekologijos tema ir, panašiai kaip Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“, kuriame gamta kenčia drauge su žmogumi, čia projekcijos vaizduoja visą blogį – užterštus ežerus, upes, milžiniškus elektros stulpus vidury miško ar liepsnojančias girias. Drauge su laipsniškai kylančia muzikos dinamika projekcijos vaizduoja didėjančią dramą ir artėjantį susinaikinimą.

Spektaklio kostiumai šiuolaikiniai, atrodytų, neturintys nieko bendro su įsivaizduojamais pasakos veikėjais. Netgi negalime pasakyti, ką matome scenoje – žmones ar mitines būtybes. Tai darė įspūdį, nes sukurti neapibrėžiantį laiką ir aplinką nėra jau taip paprasta.

Šviesų dailininkas Andrius Stasiulis papildė scenografės ir vaizdo projekcijų autoriaus darbus. Šviesų menas šiame spektaklyje yra ryškus veikėjas, jautriai reaguojantis į išgyvenimus scenoje. Pabaigoje, palikusi mirusį Princą ir išnykdama tamsoje, Undinė perskrodžia erdvę, kuri, tarsi po vandeniu bandantys prasiskverbti saulės spinduliai, nuskaidrina povandeninį pasaulį.

Choreografė Aušra Krasauskaitė sukūrė povandeninio pasaulio šokius, kurie lydėjo Vandenio ir Undinės pokalbius, o pokylio scenoje choras ne tik dainavo, bet ir šoko. Sužavėjo nuoširdus ir atsidavęs choro artistų darbas (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas).

Pirmoje premjeroje vasario 25-ąją dainavo Ona Kolobovaitė (Undinė), Tomas Pavilionis (Princas), Kšištofas Bondarenko (Vandenis), Gabrielė Bukinė (Svetimšalė princesė), Dalia Kužmarskytė (Ragana), Rosana Štemanetian (Pirmoji laumė), Vitalina Trinkė (Antroji laumė), Ernesta Stankutė (Trečioji laumė), iranietis (dainavęs lietuviškai) Farshadas Abbasabadi (Girininkas), Vita Merkelytė (Virėjukas) ir Valerijus Gončarovas (Medžioklis). Iš šios sudėties labiausiai nustebino O. Kolobovaitė, kuri pastaraisiais metais buvo visiškai dingusi iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo, tačiau, pasirodo, yra išlaikiusi puikią vokalinę formą. Efektingas grįžimas į didžiąją sceną! T. Pavilionis – tikras scenos profesionalas, kuriantis daugybę vaidmenų Lietuvoje ir užsienyje, tad buvo proga vėl pasidžiaugti jo meistriškumu.

Antrasis vakaras (vasario 26 d.) prasidėjo nerimo nuotaikomis, bet pakiliai: dėl gerai žinomų priežasčių pirmiausia buvo sugrotas Ukrainos himnas. Vakaras baigėsi džiugiai – mat tądien režisierius G. Padegimas scenoje ir su žiūrovais minėjo savo 70-mečio jubiliejų! Šioje premjeroje išvydome Ritą Petrauskaitę (Undinė), Mindaugą Zimkų (Princas), Valdą Kazlauską (Vandenis), Beatą Ignatavičiūtę (Svetimšalė princesė), Loretą Ramelienę (Ragana), Emiliją Janiną Kozlowską (Pirmoji laumė), Diną Mataitienę (Antroji laumė), čilietę (taip pat dainavusią lietuviškai kaip ir kolega iš Irano) Indrą Sofią Marią Nielsen (Trečioji laumė), Kęstutį Nevulį (Girininkas), Juditą Butkytę-Komovienę (Virėjukas) ir V. Gončarovą (Medžioklis).

Visą spektaklį neapleido jausmas, kad Undinės partija mažiau tinkama R. Petrauskaitės diapazonui nei O. Kolobovaitės, solistei trūko balso stiprumo, o M. Zimkus dainavo tarsi neužtikrintai. Tikro scenos vilko K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duetas antro veiksmo pradžioje padarė kur kas didesnį įspūdį nei kolegų F. Abbasabadi, V. Merkelytės. Beje, opera buvo atliekama lietuvių kalba, tačiau per abu premjerinius vakarus solistų tarties suprasti buvo neįmanoma. Vienintelis aiškiai ir suprantamai dainavo K. Nevulis.

Teatro orkestras labai patobulėjęs, tam tikrai daug nusipelnęs teatro muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis. Deja, premjeriniuose vakaruose ir dirigentui, ir orkestrui nepaprastai sudėtinga Dvořáko muzika dar kėlė iššūkių. Gal prie to prisidėjo ir nepatogūs kai kurie sceniniai sprendimai: antai puikiai skambantis teatro choras abiejuose spektakliuose vietomis „išsiskyrė“, mat stovi skirtingose scenos pusėse ir akustiškai vieni kitų negirdi. Dar vienas nutikimas nepapuošė antrosios premjeros, kai K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duete solistė su orkestru išsiskyrė beveik per taktą. Deja, dirigentas situacijos taip pat nesuvaldė, net nepakėlė akių nuo partitūros... Orkestras griaudėjo visu garsumu, taip užgoždamas ne tik solistus, bet ir nemažą chorą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai tik pirmieji spektakliai, tad yra laiko tobulėti ir taisyti klaidas.

Opera „Undinė“ – neabejotinai gražus ir ryškus įvykis šių dienų kontekste, leidęs nors kiek pamiršti negandas. Klaipėdos muzikinis teatras jau ne pirmą kartą įrodo, kad yra rimtas konkurentas Lietuvos sceninio meno pasaulyje. Pasak teatro vadovės Laimos Vilimienės, vasarą dar laukia Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ premjera, rudenį – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“.

Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Dalia Kužmarskytė (Ragana). O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Dalia Kužmarskytė (Ragana). O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Tomas Pavilionis (Princas). O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Tomas Pavilionis (Princas). O. Kasabovos nuotr.
Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Indra Sofia Maria Nielsen (Laumės). O. Kasabovos nuotr.
Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Indra Sofia Maria Nielsen (Laumės). O. Kasabovos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Princas), Valerijus Gončarovas (Medžioklis). O. Kasabovos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Princas), Valerijus Gončarovas (Medžioklis). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Loreta Ramelienė (Ragana). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Loreta Ramelienė (Ragana). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Mindaugas Zimkus (Princas). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Mindaugas Zimkus (Princas). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), choras. O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), choras. O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Valdas Kazlauskas (Vandenis). O. Kasabovos nuotr.
Rita Petrauskaitė (Undinė), Valdas Kazlauskas (Vandenis). O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Kšištofas Bondarenko (Vandenis). O. Kasabovos nuotr.
Ona Kolobovaitė (Undinė), Kšištofas Bondarenko (Vandenis). O. Kasabovos nuotr.
„Undinės“  pirmosios premjeros atlikėjai ir statytojai. O. Kasabovos nuotr.
„Undinės“ pirmosios premjeros atlikėjai ir statytojai. O. Kasabovos nuotr.