Undinės meilės galia

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vasario 25, 26, 27 dienomis vyks Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera (režisierius Gytis Padegimas, muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Aušra Krasauskaitė). 1901 m. Dvořáko sukurta opera yra čekų scenos meno viršukalnė. Libreto autorius Jaroslavas Kvapilis rėmėsi Jaromíro Erbeno ir Boženos Němcovos pasakomis. Undinė yra mistinė, mitologinė, stebuklinė vandenų būtybė, įprasminta skirtingų tautų kultūrinėse legendose. Klaipėdos muzikinio teatro scenoje Undinės personažą, tarp kitų solisčių, įkūnys sopranas Ieva Barbora Juozapaitytė. Tad su operos soliste kalbamės apie šio vaidmens ypatingumą.

Ieva Barbora, nusakykite savąją Dvořáko operos „Undinė“ pajautą.

Operos solistų kūrybinio gyvenimo sėkmė ir prasmė daug priklauso nuo aplinkybių, kurios ne visada būna palankios, net jeigu norai dažnai ir dangų siekia. Ko gero, Undinė, kaip joks kitas vaidmuo, leidžia išgyventi tą pažįstamą, bet kartu bauginantį jausmą, kai širdimi nori apglėbti pasaulį, tačiau savo troškimus turi paaukoti dėl didžiosios meilės ir panirti į ilgesingą nežinią.

Dramaturginiu požiūriu Undinė yra vienas įdomiausių iki šiol mano kurtų personažų, nes joje išnyksta riba tarp anapusinio vandenyno erdvės ir žemiškos realybės: ši būtybė paaukoja savo brangiausią turtą, kad patirtų tyrą žmogišką meilę, tampančią prakeiksmu, dėl kurio ji pasmerkta amžinai klajonei. 

Žinoma, visa tai pajusti ir perduoti žiūrovui leidžia ypatinga muzika, kurioje telpa jautrus nuoširdumas ir tuo pat metu didžiulis dramatizmas. Tad vokaline prasme Undinės muzikinė partija yra vienas didžiausių iššūkių, net ir meistrams.

Kiek jums asmeniškai ši opera pažįstama? Kiek žinoma Undinės istorija?

Turiu prisipažinti, kad prieš perklausą žinojau tik šios operos istoriją ir kelias arijas, tarp kurių žinomiausia – ,,Měsíčku na nebi hlubokém“. Ši arija man atvėrė dainavimo pažinimo kelią, tačiau gilindamasi į visą vokalinę medžiagą supratau, kad Undinės partija nėra tokia lyriška ir svajinga, kaip atrodė iš šio operos „trupinėlio“. Tai kietas riešutėlis, kurį įmanoma perkąsti tik profesionaliai nuosekliai ir atsargiai dirbant. Šis vaidmuo reikalauja itin plataus balso diapazono ir vokalinės ištvermės, kuri ugdoma kruopščiai ir kantriai lavinantis. Undinės istoriją žinojau iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“. Išties, visų vaikystėje skaitytų ar išgirstų pasakų motyvai gyvena mumyse, net patiems to nežinant.

Pasidalinkite darbo su režisieriumi Gyčiu Padegimu ir visa kūrybine komanda įspūdžiais.

Man itin svarbu scenoje jaustis saugiai, ypač žengiant pirmuosius karjeros žingsnius. Tad viena pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau dalyvauti „Undinės“ perklausoje, buvo režisierius Gytis Padegimas. Ramus bei įtaigus režisieriaus tonas man suteikia jėgų, o jo tikėjimas manimi priverčia patikėti savimi.

Tai jau antras spektaklio pastatymas, kuriame tenka garbė ir džiaugsmas dirbti ne tik su režisieriumi Gyčiu Padegimu, bet ir su visa šia kūrybine komanda: prieš porą metų turėjau galimybę debiutuoti kompozitoriaus Eduardo Balsio operoje ,,Kelionė į Tilžę“. Tąsyk scenografiją ir kostiumus taip pat kūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė, muzikos vadovas taip pat buvo maestro Tomas Ambrozaitis, dirigentas Giedrius Vaznys. Tad ir dabar visų šių meistrų padedama einu link naujos meninės viršūnės, kurios siekti padeda ir daug puikių kolegų bendražygių – solistų, choro, baleto ir orkestro artistų; be jų paramos solistas liktų vienas kaip pirštas... Taigi Undinės vaidmuo man gimsta kaip bendro kūrybinio darbo vaisius.

Kiek ir kuo Undinė artima, tolima jums? Kiek ir ko ji moko?

Nuo mažumės tikėjau ir vis dar tikiu, kad meilė ir gėris išgelbės pasaulį. Undinė patvirtina tikrosios meilės virsmą. Nepaisant visų išgyvenimų, ji atvira širdimi išlaisvina mylimąjį ir pasiryžta visam laikui iškeliauti į nebūtį. Kaskart malonu personažuose atrasti dalelę savęs, tačiau vienas svarbių dalykų – mėginti pasimokyti iš scenoje įkūnijamų moterų ir suprasti, kad gyvenime nėra vien balta ar juoda, jame viskas turi savitą spalvą ir kainą.

Tikiu, kad nuskambėjus paskutiniams „Undinės“ akordams kiekvienas žiūrovas ir klausytojas, paliestas šios genialios muzikos, susimąstys apie atsakomybę už visus savo veiksmus. Atsakomybę, kurią turi prisiimti kiekvienas. Undinė – tikrasis to įrodymas.

Žinia, didžiąją operos dalį Undinė yra nebyli. Ar jums, kaip dainininkei, sudėtinga atlikti nebylų vaidmenį?

Žinoma, keista, kad pagrindinis personažas dalį operos lieka tylus, tačiau tai tik patvirtina, kokia sudėtinga Undinės vokalinė partija. Ne veltui kompozitorius leidžia šiek tiek vokaliai pailsėti, nes visos kitos scenos atskleidžia Undinės dramatizmą, jos nuoseklų virsmą. Nors dalį operos tenka tylėti, dvasinio poilsio nėra: juk negalėdama perteikti visko balsu išgyveni dar stipresnę vidinę dramą. Tai naujas iššūkis – dar didesnis draminis jausmų atsiskleidimas.

Kiek jums gyvenime svarbus balsas? Taip pat ką plačiąja prasme reiškia žmogiškoji duotybė – kalbos dovana ir kiekvieno turimas unikalus balso tembras?

Tikrai ne paslaptis, kad mano tėveliai – Vytautas ir Eglė Juozapaičiai – yra operos solistai bei vokalo pedagogai, tad nuo mažų dienų balsas mūsų šeimoje turi išskirtinę vietą ir vertę. Juk tai Dievo dovana, vienintelis instrumentas, kurio nusipirkti už pinigus negalime, tad jo svarba ir mano gyvenime, ir šeimoje, ir šioje operoje turi ypatingą reikšmę. Apskritai žmogaus balso tembras – lyg sielos veidrodis, už kurio nepasislėpsi. Būtent balso tembras yra svarbiausia dainininkų instrumento sudedamoji dalis, kuri suvirpina klausytojų širdis ir sušildo jautriausius sielos kampelius.

„Undinės“ akivaizdoje – jūsų linkėjimas visai kūrybinei trupei ir žiūrovams, laukiantiems operos premjeros Klaipėdoje.

Ramybės ir pasitikėjimo. Susiliekime su muzika ir tapkime visa nešančia banga, priversiančia susimąstyti kiekvieną. Nuoširdžiausiai dėkoju visai kūrybinei komandai ir patikinu žiūrovus, kad spektaklis abejingų nepaliks. Tai ir yra pagrindinė meno misija.

Dėkoju už pokalbį.