„Nepatiriu nieko, išskyrus meilę“

„Galima sakyti, kad šio dažno svečio Lietuvoje skambinimas jau nieko nebestebina, matyt, prie gero greit priprantama“, – apie pianisto Alexanderio Paley koncertą Vilniuje pernai rašė Kristupas Antanaitis. Fortepijono virtuozas A. Paley, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir maestro Gintaras Rinkevičius džiugina ir kauniečius: vasario 18 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje jie atliko Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui Nr. 3 c-moll, op. 37, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfoniją Nr. 9 Es-dur, op. 70.

Be galo malonu buvo ne tik klausytis charizmatiško, meistriško pianisto, bet ir stebėti jo įtikinantį grojimą, santykį su orkestru ir dirigentu G. Rinkevičiumi, apie kurio dirigavimą yra sakęs: „Taip gerai, kaip groti diriguojant šiam maestro, nebuvo niekur.“ Iš tiesų galima kalbėti apie A. Paley virtuoziškumą, filigranišką pianissimo, beveik išdainuotus muzikinius elementus ir vos suvaldytą poreikį diriguoti. Jo artistiškame atlikime nebuvo nė lašo manieringumo, bet jo nepavadinsi santūriu – grodamas jis tryško džiaugsmu, šviesa ir tikslumu. Ideali pusiausvyra, kuri niekur nedingo ir per žėrintį bisą.

„Lietuvoje man visada gera. Nuo akimirkos, kai esu čia, nepatiriu nieko, išskyrus meilę ir pagarbą. Tai kiekvieno muzikanto svajonė“, – neseniai sakė A. Paley, šaknimis iš motinos pusės susijęs su Lietuva. Nuo praėjusių metų jis – VDU Muzikos akademijos fortepijono profesorius, prisipažinęs, kad nors pedagoginė veikla yra jo aistra, būtent Lietuvoje jis pradeda rimtai dėstyti. Pakanka pasiklausyti, su kokia meile ir humoru jis kalba apie savo buvusias pedagoges (ir apie portretus, kabėjusius auditorijoje), kad suprastum, jog jo studentams labai pasisekė.

A. Paley yra tas muzikantas, kurio publikuoti pokalbiai leidžia lengviau suprasti ir jo grojimą. „Į muzikos šventovę reikia leidimo“, – pareiškė jis per vieną interviu. Tai žmogus, tikinantis, kad jam vis dar reikia daug groti ir augti, pripažįstantis, kad nors muzikanto duona gausiai palaistyta krauju ir ašaromis, savo gyvenimo nekeistų į nieką kitą, o svarbiausias dalykas – profesija ir meilė. Jis turi didžiulę biblioteką, kolekcionuoja japonų meną ir rusišką porcelianą, kurį įprato gerbti net katė. Jo mėgstamiausia opera – Giuseppe’s Verdi „Traviata“, o gražiausias kūrinys – Piotro Čaikovskio Antrasis fortepijoninis koncertas.

Tad galiu suprasti, kodėl koncerte mane buvo apėmęs déjà vu jausmas: ne dėl nuotaikos nepridedančio respiratoriaus, panašios vietos pilnutėlėje salėje, kurioje beveik prieš mėnesį kauniečių dievinamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus, grojo Šoštakovičiaus „Leningrado“ simfoniją, o dėl Luko Geniušo atlikto Čaikovskio Antrojo koncerto. Juk L. Geniušą ir A. Paley sieja bendra pedagogė, Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva!

Antroje koncerto dalyje skambėjusi Šoštakovičiaus Simfonija Nr. 9, dar vadinta „palengvėjimo atodūsiu po niūraus sunkmečio su viltimi apie ateitį“, jausmiškai buvo per trumpas kūrinys, jo norėjosi dar ir dar. Grakšti, lengva ir balansuojanti ties grotesko riba, nepalyginama su „Leningrado“, bet vis vien perbėganti šaltuku ir triumfališkai išsilaisvinusi iš po maestro G. Rinkevičiaus batutos. O pirmąjį „bravo!“ sušuko A. Paley, su aistra ir pasimėgavimu sekęs simfoniją iš balkono.