Gydęs sielą

„Bernardo aistra vargonams ir muzikai yra visas jo gyvenimas, jo stichija, pašaukimas ir gyvenimo būdas būti šiame pasaulyje. Jis neatsiejamas lygybės ženklas tarp muzikos ir instrumento, tiltas, sujungiantis klausytoją ir garsą, žemę ir dangų, žmogų ir Kūrėją“, – prieš penkerius metus rašė Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas, Nacionalinės vargonininkų asociacijos valdybos narys kun. Ričardas Doveika. Vasario 21 d. Bernardo Vasiliausko netekome... Liko ne tik vargonų – kuriais grota, kurie restauruoti, globoti – didingo gausmo aidas. Liko žmogiškas menininko, atsidavusio muzikai, pėdsakas. Tebyloja apie tai vienas paskutinių dar nepublikuotų pokalbių su vargonų maestro. Jo pasakojimas, išsakytos mintys, iššūkiai ir rūpesčiai teprimena šviesų žmogų, prikėlusį ne vieną „instrumentų karalių“. Pokalbis užrašytas pernai, spalio mėnesį. Bernardą Vasiliauską kalbino Lukrecija Stonkutė.

Visokeriopa jūsų patirtis – įspūdinga. Kaip nupasakotumėte savo gyvenimo kelio pradžią?

Mano tėvai ir giminė – muzikantų puokštė. Tėtis daug metų grojo pirmu trombonu Operos teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) orkestre, o mama muzikinio išsilavinimo neturėjo, bet buvo gamtos apdovanota puikiu balsu. Mama ir tėtis susipažino dainuodami Nikodemo Martinonio chore Kaune. Gimiau pirmas (esame septyni vaikai), su šeima gyvenome Žaliakalnyje, mediniame namelyje. Kad eisiu muzikos keliu, už mane jau buvo tarsi nuspręsta. Iš pradžių mokiausi skambinti fortepijonu privačiai, atėjus metui pradėjau lankyti Kauno Jono Jablonskio gimnaziją ir sykiu Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija).

1948 m. Operos teatrą su visais jo kolektyvais perkėlė į Vilnių. Mūsų šeimai paskyrė butą šalia Tauro kalno. Kaimynystėje gyveno dainininkas Petras Oleka, dirigentas Saulius Sondeckis, balerina Jadvyga Jovaišaitė, aktorius ir režisierius Borisas Dauguvietis. Apsuptas iškilių žmonių nusprendžiau, kad ir pats noriu tapti menininku. Tad padedamas dirigentės Margaritos Dvarionaitės pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams į muzikos mokyklą, dabar tai Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla. Sėkmingai išlaikęs stojamuosius pradėjau lankyti fortepijono specialybės pamokas profesorės Olgos Šteinberg klasėje.

Būdamas šešiolikos, tėčio rūpesčiu jau grojau pianinu ir fisharmonija Operos ir baleto teatro spektakliuose. Galutinai susižavėjęs muzikos menu, toliau studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tos pačios profesorės fortepijono klasėje. Mano laikų konservatorija stipriai skyrėsi nuo dabartinės akademijos. Skirtingų specialybių studentai pažinojome vieni kitus, o nuo šešių ryto iki vėlumos konservatorijoje skambėjo muzika. Atlikėjai netgi rengdavo varžybas – kas anksčiau pradės groti (juokiasi).

Vis dėlto pirmiau buvo fortepijono, o ne vargonų studijos?                                        

Profesorė Šteinberg dar muzikos mokykloje buvo labai patenkinta mano grojimu. Taigi, ji už mane nusprendė, kad tęsiu studijas jos klasėje. Konservatorijoje matydavau, kaip studentės groja fisharmonija, ir man pasidarė labai įdomu. Profesorė žinojo, kad ir aš kartkartėmis prisiliesdavau prie to instrumento, ji net skatino tai daryti, sakė: „Grodamas fisharmonija geriau pažinsi polifoniją.“ Po tokios paskatos dekano violončelininko Povilo Berkavičiaus paprašiau leidimo pagrečiui studijuoti atlikimą vargonais pas Leopoldą Digrį.

Papasakokite, kaip dirbo profesoriai Šteinberg ir Digrys.

Jų asmenybė ir metodika skyrėsi kaip dangus ir žemė. Šteinberg įteikdavo pluoštą naujų kūrinių ir porą savaičių palikdavo mane dirbti savarankiškai. Tik po to prasidėdavo tikrasis darbas su ja. Profesorė buvo ypač kruopšti: nagrinėdavome kiekvieną muzikinę frazę, technikas, meninės raiškos priemones. Savo mokiniams ji atiduodavo visą save, o per atsiskaitymus dėl jų labai jaudindavosi. Digrys elgėsi priešingai. Kaip pedagogas buvo puikus, tačiau jo mokymo metodika – labai griežta.

Jau paskutiniais studijų metais pradėjote dirbti ir pedagoginį darbą.

Man labai pasisekė, kad gavau paskyrimą dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dėsčiau bendrąjį fortepijoną ir bažnytinio vargonavimo praktiką. Tiesą sakant, tada studentai nelabai rimtai žiūrėjo į bendrąjį fortepijoną. Tačiau dabar galiu prisiminti, kad tarp mano studentų buvo operos solistė Irena Milkevičiūtė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, kompozitorius Vidmantas Bartulis. Tad kukliai pagalvoju, kad galbūt ir aš kažkiek prisidėjau prie jų profesinės sėkmės. Tačiau mano mėgstamiausias profesinis amplua buvo ir yra pianisto koncertmeisterio. Tai nuostabi galimybė bendrauti su kitu žmogumi ne tik žodžiais, bet ir muzika. Koncertmeisterio darbas reikalauja kurti stiprų emocinį ryšį su kartu muzikuojančiu atlikėju. Deja, pianistai koncertmeisteriai iki šiol yra nuvertinami, nors jų svarba didžiulė. Juk jeigu solistui gerai akompanuojama, tuomet ir savo partiją jis atlieka kur kas geriau.

Kaip susidomėjote vargonų restauratoriaus-intonuotojo profesija?                                         

Muzikologas Rimantas Gučas buvo mano bendramokslis ir labai geras draugas. Nuo pat studijų pradžios jis domėjosi vargonų sandara ir gamyba. Sovietinės okupacijos ir stalinizmo laikotarpiu daugelis bažnyčių buvo uždarytos, vargonai beširdiškai suniokoti, o vargonų vamzdžiai vežami į metalo laužą. Taigi, po tokio laikotarpio Gučas įkūrė vargonų dirbtuvę Visoriuose, kurioje įdarbino gabius stalius, elektrikus, mechanikus. Netikėtai pakvietė mane dirbti vargonų intonuotoju. Ši profesija labai svarbi. Pagamintas vargonų vamzdis yra nebylus, tad aš, intonuotojas, turėjau išpjauti „burnelę“, sureguliuoti „lūpeles“, tinkamai pakalti vamzdžio dugnelį ir taip išgauti reikiamą garsą. Kai Rimantas mane pakvietė, apie vargonų intonavimą neturėjau jokio supratimo. Ištisas dienas stebėdavau, kaip statomi vargonai 316 auditorijoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat skaičiau daug literatūros vokiečių kalba. Pirmas mano darbas buvo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios koplyčios vargonėliai. Vėliau restauravau pagrindinius šios bažnyčios ir Kauno arkikatedros vargonus. Dėl darbo dirbtuvėje atsisakiau pedagogo vietos akademijoje, nors dabar tokio savo sprendimo truputį gailiuosi. Su žinomu posakiu „Vargonai – instrumentų karalius“ ne visai sutinku. Pagal savo dydį, registrų gausą vargonai, žinoma, karalius, tačiau pagal muzikos atlikimo galimybes man karalius yra fortepijonas.

Per jūsų rankas ir klausą ,,perėjo“ daugybė Lietuvos vargonų. Kokia dabartinė šių instrumentų būklė?

Ne tokia bloga, kokia buvo anais laikais, mat dabar veikia daugybė bažnyčių. Bėda ta, kad nemažai bažnyčių įsigyja elektroninius vargonus, o tai tėra imitacija. Liūdna matyti, kai šalia elektroninių stovi tikri vargonai, kurie kažkada savo skambesiu šildė žmonių širdis, o dabar yra apleisti. Labai gaila, kad didžioji dalis vargonų dirbtuvių Lietuvoje dabar egzistuoja tik „ant popieriaus“.

1968-aisiais Vilniuje įvyko pirmasis Sovietų Sąjungoje vargonininkų konkursas – Respublikinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vargonininkų konkursas, kuriame tapote I premijos laureatu. Ką jums reiškė šis laimėjimas?                                                                                                                                                 

Jo reikšmė didžiulė. Konkurso laimėjimas atvėrė tarptautinių salių duris. Žinoma, pagarsėjo ir mano vardas. Tačiau labiausiai „išgarsėjau“, kai dar dirbant vargonų dirbtuvėje įvyko nelaimė – prie obliavimo staklių netekau dalies rankos piršto. Iškart buvau nuvežtas pas nuostabų mikrochirurgą Kęstutį Vitkų. Man buvo amputuotas kojos pirštas ir prisiūtas prie likusio rankos piršto. Vitkus išgelbėjo mano karjerą ir grąžino į muzikos pasaulį. Po pusmečio Vilniaus arkikatedroje bazilikoje surengiau koncertą, į kurį susirinko visas chirurgijos personalas. Po šio įvykio pradėjau manyti, kad gyvenime yra dvi svarbiausios profesijos: gydytojas – fiziniam kūnui ir pedagogas – sielai.

Daug metų dirbate Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininku. Koks tai darbas?

Tai vadinu trečiuoju savo profesinio kelio etapu. 1989-aisiais su manimi netikėtai susisiekė Vilniaus arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir pasiūlė tapti Katedros vargonininku. Iki tol vargonuoti bažnyčiose atsisakydavau, nes sovietmečiu už grojimą bažnyčiose buvo pagrasinta likviduoti Digrio įkurtą Vargonų katedrą konservatorijoje. Dirbti Arkikatedroje nebuvo lengva. Reikėjo išmanyti visą liturgijos eigą, repetuoti su chorais, o liturginės literatūros beveik nebuvo. Todėl savarankiškai, pagal liturgiją sudariau giedotinas psalmes visiems liturginiams metams. Tad jeigu šalia vargonų pamatysite gulinčias storas knygas – ten mano darbas.

Ar vargonininkas turi būti religingas?

Esu apie tai kalbėjęs su nemažai dvasininkų. Jų nuomone, net ir choristai privalo būti tikintys, mat giedodami meldžiasi. Yra ir posakis: „Giedoti – tai dvigubai melstis.“ Aš su tuo ne visai sutinku.

Kokia veikla jums mielesnė – bažnyčios vargonininko ar koncertuojančio vargonininko?

Pirmenybę teikčiau koncertiniam vargonavimui, nes jis pozityvesnis. Koncertinėje veikloje galiu rinktis sau mielą repertuarą, labai mėgstu romantizmo epochos muziką. Grojimas vien tik liturgijoje – gana monotoniška veikla, o ir profesionalių chorų bažnyčiose beveik neturime.

Ar vargonininko socialinė padėtis Lietuvoje šiandien užtikrinta?

Visiškai neužtikrinta. Pažvelkite į bet kurį Lietuvos vargonininką – visi pagrečiui dirba kitus darbus. Vilniaus arkikatedroje dirbame penkiese. Mūsų atlygis skirtas tik „prisidurti“ prie pagrindinės algos ar pensijos. O darbo labai daug – mišios, darbas su chorais, repeticijos. Priklausau Katedros parapijos pastoracinei komisijai ir buvau iškėlęs šį klausimą. Kol kas išgirstas nesu.

Ar sutiktumėte, kad studijuojančiųjų grojimą vargonais nuolat mažėja? Kaip skatintumėte jaunimą rinktis šią profesiją? 

Tikrai mažėja. Įtariu, kad studijuojantieji šią specialybę dažniausiai tikisi tapti koncertuojančiais vargonininkais, o ne bažnytiniais. Tačiau retas suvokia, kad ne kiekvienam tai duota, o ir honorarai maži. Taip pat sunkoka sulaukti galimybės koncertuoti. Dažnai reikia siūlytis pačiam arba pelnyti garsių konkursų laureato vardą. Manau, reikėtų imtis iniciatyvos ir daug ką keisti bažnytinėje sistemoje. Pradedant nuo vargonų remonto iki profesionalių chorų kūrimo. Dabartinė situacija – netvarkingi bažnyčių vargonai ir menkai pajėgūs mėgėjų chorai – tikrai nemotyvuoja jaunimo.

Kokį kūrinį svajojate atlikti?

Jau nebesvajoju. Prisimenu maestro Konrado Kavecko pavyzdį. Jau būdamas garbaus amžiaus jis koncertavo, tačiau sekėsi prastai. Svarbu suprasti, kada laikas sustoti. Vis dėlto norėčiau pagroti Camille’io Saint Saënso kūrinius, kuriuos itin mėgstu.

Prašau užbaigti mintį: „Jei ne muzika...“

Sau tokio klausimo nesu uždavęs. Tikriausiai rinkčiausi kilnią gydytojo profesiją. 

Dėkoju už pokalbį.