Iškilmingo koncerto, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje atgarsiai
Po viso šventinės dienos – Vasario 16-osios – šurmulio šiemet Nacionalinėje filharmonijoje ir vėl vyko iškilmingas koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, „Begalinis skrydis“. Kaip jau įprasta, renginyje skambėjo išskirtinai lietuviški akordai. Griežė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas), dainavo Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas).
Koncertą pradėjo Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. Teko girdėti pirmąją kūrinio versiją, skirtą elektrinei violončelei ir fonogramai (1981). Dabartinė versija orkestrui atskleidė kur kas daugiau spalvų, nuo pirmų violončelių aukštame registre ir lengvų col legno smuikų partijoje kompozicija įsuko į tikrą styginių skambesio puotą. Tą pripažįsta ir pats autorius, sakęs, kad „dabartinėje „Rojaus paukščių“ muzikoje atsirado daugiau ritminio judesio, orkestro linijų, „margaplunksniškumo“, kurio rojuje niekada nebus per daug“. Norėjosi, kad kūrinys tęstųsi ir tęstųsi.
Koncerte skambėjo ir Fausto Latėno Styginių kvarteto Nr. 2 „Šviesiam atminimui“ (1986) versija styginių orkestrui. Retas kuris nėra girdėjęs šio įstabaus opuso. Šviesaus atminimo Fausto Latėno draugas Martinaitis koncerte rodytuose videokadruose sakė, kad šios muzikos skambesys priimtinas daugeliui, ir ši partitūra ne sensta, o jaunėja. Išties, nostalgiška, dinamiška kompozicija ir šį kartą palietė kiekvieną.
Arvydo Malcio „Izabelės sapno“ taip pat klausiausi ne pirmą kartą. Esu šio opuso gerbėja, jei pamatau, kad programoje skambės šis kūrinys – visuomet stengiuosi ateiti paklausyti. Nors jis skirtas jauniesiems atlikėjams, yra nepaprastai skaidrus, šviesus ir jokiu būdu ne banalus. Ši orkestrinė pjesė sukurta kompozitoriaus anūkei Izabelei. Kūrinį su orkestru atliko jauna, talentinga violončelininkė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Rugilė Juknevičiūtė.
Antra šventinio vakaro dalis buvo skirta kūriniams chorui ir chorui su orkestru. Skambėjo trijų „didžiųjų dramblių“, ant kurių laikosi lietuviškas chorinės muzikos pasaulis – Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino ir Donato Zakaro, – kūriniai.
Šiemet Nacionalinė kultūros ir meno premija buvo įteikta Vytautui Miškiniui. Jo dar 1990-aisiais parašytą ir iki šiol populiarų „O salutaris hostia“ atliko choras „Jauna muzika“, dirigavo Jaunius Šakalys. Kompozicija šviesi, žvali, pakili, spalvingos harmonijos.
Laukiamiausias vakaro akcentas – pirmą kartą atliktas naujas Vaclovo Augustino kūrinys „Begalinis skrydis“, parašytas specialiai iškilmingam Vasario 16-osios koncertui. Kompozicija dedikuota Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą atminti (Artūro Valionio tekstas). Pats Augustinas sakė, kad tai „kūrinys – dokumentinė istorija, kūrinys – blogo oro prognozė, kūrinys – užrašas ant antkapio. 37 valandų skrydį išgyvensime per 27 minutes.“ Kompozicijos pradžia – liaudies dainos harmonizacija, tiesa, tai buvo citata iš Augustino kompozicijos „Priesakai sūnui“, dedikuotos Faustui Latėnui. Susidarė graži sąsaja su pirmoje dalyje skambėjusiu jo kūriniu. „Begalinio skrydžio“ muzikinė kalba augustiniška, nuosaiki, atpažįstamas autoriaus braižas, gražiai sužaista orkestro ir choro registrais. Styginių partija, anot autoriaus, – tai aliuzija į lėktuvo motorų gausmą. Ypač įsiminė pabaigos choralas: „Tu prieš vėją, vėjau, nepapūsi. / Šiaurės vėjau, pūsk į kitą pusę. / Jei suspėsim, pjausim ką pasėsim / Ir ragausim staltiesę patiesę. / Jei nespėsim, neragavę liksim. / Saulės laikrodis grėsmingai tiksi.“ Visa muzikinė medžiaga nepriekaištinga. Užtat, mano nuomone, kūrinį gerokai apsunkino sprangus Artūro Valionio tekstas, jo panaudota galbūt netgi per daug. Su puikiu naujo opuso atlikimu sveikinu visus choristus ir solistus Evitą Rudžionytę, Justiną Leinartaitę bei Evaldą Alekną!
Vakaro pabaigai pasirinktas Donato Zakaro „Gloria Patri“ iš „Magnificat“, kuris prieš kelerius metus buvo sukurtas Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivaliui. Galbūt tam renginiui kūrinys puikiai tiko, tačiau iškilmingo Vasario 16-osios koncerto finalui, manau, vertėjo parinkti įspūdingesnį akcentą. Pritrūko harmoninių sąskambių spalvingumo, raiškesnės choro partijos.
Koncerte sužavėjo Kornelijaus Jaroševičiaus režisūra ir vaizdo projekcijos, kuriose matėme dokumentinius kadrus, nebanalius kūrėjų pasakojimus apie laisvę, Vasario 16-osios reikšmę ir kūrybą. Ypač noriu pasidžiaugti koncerto atlikėjų profesionalumu ir ištverme. Padėkoti jiems už visą tobulai parengtą programą. Nė vienas garsas, balsas ar dirigento mostas nekėlė net menkiausios abejonės! Ir Šv. Kristoforo orkestras, ir „Jauna muzika“ dar sykį įrodė savo vertę bei profesionalumą. Skambėkite ir toliau!