Asketiška ir kontempliatyvi trilogija

Kūrinio teritoriją apibrėžia menininko žvilgsnis, kuris arba smelkiasi į tikrovės esmę, arba panoraminiu judesiu apžvelgia jos horizontą. Esti ir statiška žvilgsnio trajektorija, nevalinga, tarsi laukianti atsitiktinių įvykių, nepriklausančių nuo stebėtojo valios, galios ir fantazijos. Paliekanti švarią erdvę iš pirmo žvilgsnio atsitiktinėms tikrovės atspindžių sferoms, tarsi pirmosiose fotografijose, kuriose svarbi ne tiek tikrovės reprezentacija, kiek ją įkūnijantis šviesos ir šešėlių žaismas. Šias metaforas naujausioje kompozitorės Onutės Narbutaitės plokštelėje „Heliografija“ ir galėtume laikyti poetine vaizdinių interpretacija garsinėmis priemonėmis.

Į plokštelę, kurią sausio pabaigoje išleido „Mama Studios“, sudėti kūriniai, skambėję kompozitorės autoriniame koncerte 2018 metais. Anot O. Narbutaitės, „kryptingai pasirinkta kūrinių kombinacija gali būti suvokiama kaip vientisas trijų epizodų vyksmas. <...> Trys opusai yra tarsi trys vieno trikampio kraštinės, iš skirtingų pusių apribojančios bendrą erdvę.“ Ir nors ši menama erdvė atveria itin platų interpretacijų lauką, dėmesinga ir jautri menininkės vaizduotė it seismografas fiksuoja vos juntamus virpesius, išsiskleidžiančius izotopijų tinklais, saistomais giminingomis tekstų nuotrupomis (Jorge Luisas Borgesas, Ingeborg Bachmann, Edmundas Gedgaudas, Vaidotas Daunys) bei garsinėmis asociacijomis. Šie poetiniai vaizdiniai mainosi it šešėliai Platono oloje, kuriuos nušviečia skambesio stichija, įerdvinanti hermetiškoje kalbos teritorijoje įkalintas poetines reikšmes. Polinkį prie tekstų polifonijos kompozitorės kūryboje galima įžvelgti dar oratorijoje „Centones meae urbi“ (1997), tačiau šių priemonių nederėtų interpretuoti kaip komentarų ar iliustracijų. Priešingai, tai ir yra toji sustingusi tikrovė, toji momentinė atminties fotografija, kuriai gyvybę suteikia vos juntami garsiniai impulsai.

Pastaraisiais dešimtmečiais kompozitorės kūryboje vyravo daugiasluoksnės partitūros, tad posūkis nuo garso konsteliacijų prie garso kontempliacijos, anot autorės, savalaikis ir natūralus. Tai akivaizdu jau pirmame leidinio kūrinyje „Labirintas“ (2017) sopranui ir fleitai, kuriame asketiška monodija it lyno akrobatas sklendžia flažoletiniuose fleitos registruose. Skaidri sol erdvė ir tritonių šešėliai, tembrinė raiškos paletė maksimaliai redukuota, sutelkta antros trečios oktavos tesitūroje, o vos juntamos dinaminės variacijos kuria virtualios perspektyvos pojūtį. Trečdaliui kūrinio nuskambėjus, fleitos monologas (Giedrius Gelgotas, fleita) virsta dialogu, staiga išgirstame rečitatyvinio pobūdžio vokalinę partiją, atliekamą Guntos Gelgotės (sopranas): „Wie weit ist es zu dir?“ („Kiek toli yra iki tavęs?“). Dinamiškai intensyvėjantys fleitos tremolo aktyvuoja tolesnį pasakojimą, kurio menamą dramaturgiją lydi charakteringa tritonių įtampa ir kvintų, kvartų atoslūgiai. Labirintas – J.L. Borgeso pamėgtas literatūrinis įvaizdis, daugiabriaunių interpretacijų ir neapčiuopiamumo metafora. Tačiau Narbutaitės „Labirintas“ turi ir savo atmintį – Tesėjo siūlų kamuolį jame atstoja atsikartojanti sol harmonikų serija, it praeities fantomas išnyrantis tikrovės ekrane.

Efemerišką miražą persmelkia griežtos klasterių injekcijos – fortepijoninė pjesė „Tuštuma“ (skambina Sergejus Okruško) atveria dar vieną erdvės briauną, kurią įprasmina aidinti fortepijono rezonansinė dėžė. Tarytum akmenys, skrodžiantys vandens paviršių, punktyriški akordai nejučia pakimba ore ir virsta vikriomis figūracijomis. Vėl tritonis, vėl įtampa... Staiga virš elegantiškai sklendžiančių arpeggio it praraja bosiniame registre atsiveria sol – subtili nuoroda į „Labirintą“ ar dialogo tęsinys? Pirmame kūrinyje garsiniai objektai buvo eksponuojami horizontalia tvarka, o „Tuštumoje“ girdime vertikalų jų santykį, dialogas vyksta gretinant tolimus registrus. Anot kompozitorės, „(..) garsų judėjimas [kūrinyje] gali kurti statikos iliuziją, o statiški momentai slėpti savyje judesio nuojautą“. Tritonio semantika kūrinyje taip pat pasitelkiama kuriant atvirumo, „neišrišamos“ tuštumos įvaizdį. Ar tai niekur nevedanti, iliuzinė veidrodžių karalystė? Muzika sklendžia ore tarytum besvoriai objektai, figūracijos vietomis šmėsteli tarytum blyškios Chopino ar Rachmaninovo reminiscencijos, ir tai ne atsitiktinumas, nes kūrinys 2016 m. parašytas Thomo Manno festivalio, skirto Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio refleksijoms, užsakymu. Neaprėpiamą tuštumos konotacijų lauką kompozitorė įžemina laiko koordinatėmis – 1914 m. karinėje tarnyboje nusižudo vos 27-erių austrų poetas Georgas Traklis, o tais pačiais metais Paulis Klee, klajodamas Tunise, atranda tikrąją savo tapybos kryptį. Dvasinė tuštuma ir tuščia erdvė.

Plokštelę apibendrinantis opusas – „Heliografija“ (Nora Petročenko – sopranas, Garthas Knoxas – altas, Agnès Vesterman – violončelė, Sylvainas Lemêtre’as – zarbas ir rėminis būgnas). Šiame reikšmių prisodrintame kaleidoskope it kinematografiniai kadrai lėtai transformuojasi faktūros, mainosi garso būviai. Saulės laikrodžio metaforą atliepia ciklinė formos sandara, o tekstai punktyriškai brėžia trajektoriją tarp skirtingų kūrinio padalų. Vėl grįžtama prie horizontalaus laiko koncepcijos, tačiau jis nėra aiškiai sugraduotas, pulsacija vietomis staiga virsta amorfiška statika ir atvirkščiai. Tekstų polifonija perauga į daugiasluoksnį palimpsestą, o staiga vėl išretėja. Fone pulsuojantis persiškų būgnų skambesys kuria menamo ritualo būseną, tačiau ji nėra deklaratyvi ar dominuojanti, veikiau tik subtiliai papildanti kitus dėmenis. Galiausiai sol harmonikų serijos atsikartojimas asociatyviai apjungia tris kūrinius ir atlieka tarsi simbolinę prievaizdo funkciją – lydi klausytoją kerinčiame šviesos ir šešėlių miraže.

Narbutaitės kuriamas garsynas ir šioje plokštelėje nenutolsta nuo kompozitorei būdingų metodų. „Heliografijoje“ laiko matmuo pabrėžtinai ištęstas, garso procesų amplitudė redukuota, vyrauja taupus žodynas. Galima klausti – kiek toks nesuinteresuotas stebėjimas ir mezgamos poetinės asociacijos siejasi su klausytojo lūkesčiais? Klausimas tikriausiai retorinis, nes, viena vertus, norint atrasti šios muzikos raktą tarsi ir nebūtinas joks išankstinis žinojimas. Jos galima klausytis kaip lengvo marių ošimo ar dūzgiančios vasaros pievos. Kita vertus, subtilios poetinės nuorodos ir asociacijos susieja šiuos tris kūrinius į savitą dramaturginę liniją, kuri skambėjimo lauką skvarbiai klausytojo ausiai paverčia trimate erdve. Tad plokštelė „Heliografija“ atskleidžia itin rafinuotas Narbutaitės kamerinės muzikos savybes, jos ypatingą dėmesį priemonių atrankai bei estetinį nuoseklumą.