Dangaus jam session

Vasario 3 d. pasklido žinia apie Olego Molokojedovo mirtį – labai netikėta, skaudi, džiazuomenėje pasėjusi našlaitystės liūdesį. Mat kiekvienam teko ar groti drauge, ar iš jo mokytis, ar klausytis, skaityti jo tekstus, bendrauti, ginčytis – įvairiais būdais judėti muzikinės tiesos link su jo pagalba. Jis turėjo sąlytį su daugybe žmonių ir skleidė galingą įtaką, o aš tiesiog per vėlai įsijungiau į džiazo šeimą, kad pajėgčiau aprėpti jo indėlio į Lietuvos džiazą mastelį. Geriausiai papasakoti savo istoriją galėjo tik jis pats. O buvo puikus pasakotojas! Po muzikos studijų (akordeono tuomečiame Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume ir kompozicijos Antano Račiūno klasėje Lietuvos konservatorijoje) baigęs žurnalistiką Latvijos universitete, Molokojedovas pasižymėjo neeiline iškalba ir bet kokį kasdienį pokalbį vesdavo taip, lyg šis būtų skirtas cituoti romane. Mėgstamiausia jo pasakojimų tema buvo apie laikotarpį, kai grojo su Vladimiru Čekasinu.

Neretai nutinka taip, kad kūrėjai dalyvauja istoriniuose įvykiuose, nenutuokdami ir nesusimąstydami apie jų svorį. Molokojedovas, priešingai, puikiausiai suvokė, kad ta muzika, kurią skleidė Čekasino kvartetas, – nauja, svarbi ir labai aukšto lygio. Jis matė, kad tai vartai į ateitį, kad jo akyse ir jam aktyviai dalyvaujant kuriama Lietuvos džiazo istorija. Ir aš tikiu, kad kiekvieną savo gyvenimo valandą jis nuoširdžiai didžiavosi būdamas tų muzikinių procesų dalimi. Vėliau, burdamas savo kolektyvus – Vilniaus džiazo kvartetą ir kitus, grodamas kolegų grupėse, jis liko ištikimas tai čekasiniškai linijai, visuomet džiazo žinias derindamas su nenuspėjamu žaidybiškumu. O jo džiazo žinios buvo neįtikėtinai gilios. Sakau neįtikėtinai, mat tuo laiku niekas nežinojo metodikos, kaip mokytis džiazo, visi bandė pagauti tuos pagrindus iš įrašų, vieni kitiems padėjo. Olegas ne tik pats perprato svingo, improvizacijos principus, bet ir sukūrė būdą perduoti tas žinias kitiems.

Kai 1981 m. Molokojedovas pradėjo dirbti Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos džiazo pedagogika žengtelėjo žingsnį į priekį. Dmitrijus Golovanovas, Marijus Aleksa, Domas Žeromskas, Feliksas Zakrevskis, Paulius Anderssonas, Nojus Drąsutis, Janas Maksimovičius, Beatričė Baltrušaitytė ir kiti – daugybė puikių improvizuojančių muzikantų (ne vien džiazo), kurie šiandien yra aktyvūs scenoje, – oficialiai arba neoficialiai mokėsi pas Molokojedovą. Savo klasės mokinius jis siųsdavo į sceną iš karto, kai tik jie sugebėdavo pagroti keletą nesudėtingų dalykų. Scena – geriausias mokytojas. Jis ne kartą kvietėsi labai jaunus žmones groti savo ansambliuose. Taip Marijus Aleksa tapo jauniausiu debiutantu „Vilnius Jazz“ scenoje, įžengęs į ją kaip Molokojedovo kvarteto narys. Janas Maksimovičius, ilgai bendradarbiavęs su Molokojedovu, laiko tuos metus svarbiu lavinimosi etapu. Netgi tokios brandžios muzikos asmenybės kaip pianistė Aleksandra Žvirblytė ar Vytautas Labutis, kurie buvo lygiaverčiai scenos partneriai, kalba apie Molokojedovą kaip apie mokytoją, iš kurio sužinojo daug vertingų dalykų. Savo mokiniams jis teikė šį tą daugiau negu tinkamai, metodiškai išdėstytas žinias ir profesionalų, gyvą pavyzdį. Teikė pasitikėjimą savo jėgomis, šiltą tarpusavio santykį, įkvėpimą ir pastūmėdavo teisinga savęs pažinimo kryptimi. 

O kas esąs pats – žinojo labai gerai: ganėtinai svarbią jo identiteto dalį sudarė džiazo kritiko amplua. Molokojedovas reguliariai rašė 1971–1994 m., dvejus metus buvo Maskvoje leidžiamo žurnalo „Džaz“ vyriausiasis redaktorius – gyvendamas Vilniuje! Nepamirškime, tai dar ikiinternetiniai laikai. Vėliau buvo Minsko „Džaz Kvadrat“ redaktorių kolegijos narys. Rašydamas žinutę apie Molokojedovo netektį žurnalo „Jazz.ru“ vyriausiasis redaktorius Kirilas Moškovas prisipažino, kad Lietuvos pianisto ir kritiko redaguoti žurnalai tapo modeliu, kuriuo jis pats sekė kurdamas savąjį leidinį, o kolegos žurnalistikos standartai įkvėpė siekti aukščiausio lygio džiazo kritikos srityje.

2016 m. už nuopelnus Lietuvos džiazui Molokojedovui buvo įteiktas Birštono džiazo festivalio apdovanojimas – ženklas, kad pianisto indėlis neliko užmirštas ar nepastebėtas. Vis dėlto atrodo, kad nepakankamai dažnai jį galėjome girdėti, nepakankamai prisiminėme jo vaidmenį. Manau, ir pati galėjau dažniau prieiti pasilabinti ir skirti energijos ginčui (mūsų bemaž kiekvienas nuomonių apsikeitimas virsdavo entuziastinga konfrontacija).

Dabar mums lieka prisiminimai ir dosnus palikimas: įrašai, straipsniai (prieinamiausias – Lietuvos džiazo istorijos skyrius „Džiazo istorijos“ vadovėlyje) ir visas tas nuostabus atžalynas, palydintis savo Mokytoją. Tai, kaip skamba dabartinis Lietuvos džiazas, – labai didele dalimi Olego Molokojedovo nuopelnas. Tad ačiū, Maestro. Tegu Milesas Davisas pakviečia Jus pagroti duetu dangaus jam session.